Žinau, jog tai, ką vėliau kūriau, yra tik mano mokytojų ir choreografų nuopelnas, na, ir kažkiek mano beprotybės, kad atidaviau visą gyvenimą baletui – Lietuvoje baletas kaip podukra.

Bijai, ką pagalvos tavo artimieji, kai pasižiūrės tavo interpretaciją, nes kiekvienas spektaklis, nori tu to ar ne, vis vien būna apie tavo gyvenimą. Bijai, kad kažkas gali suprasti, ką tu iš tiesų galvojai.

Kūryboje man svarbu analizuoti žmogaus naudingumo faktorių. Visa kita – socialinė, politinė terpė – yra tik įrankiai.

Jeigu Danutei Nasvytytei būtų lemta gyventi savame krašte, jos įnašas į Lietuvos šokio istoriją būtų buvęs toks pat svarbus, kiek Marthos Graham Amerikoje.

„Žinote, mes bijome likti kvailiais, nes kvailius greit nurašo. Papersk garsiau ir visi jau rėks, kad apsišikai”, – drąsiais pasisakymais intrigavo jaunajai kartai gerai žinomas nusipelnęs kūrėjas.

Romantinis herojus, kuris nebando būti realistu, o priešingai – jis idealistas, jis kovoja ir dažnai pralaimi savo kovą, tačiau išsaugo savo žmogiškumą. Man patinka tokie herojai.

Zanussis ramus, gerbia aktorių, darbas su tokiu režisieriumi gerai nuteikia. Labai nemėgstu isteriškų režisierių, tada iš karto užsidarau, o kai dirbama geranoriškoje aplinkoje, net save „peršokti“ galima.

Esu dirbusi su įvairiais režisieriais ir kartais, deja, pačiai tekdavo ir režisuoti, ir vaidinti. Kaip ir visi aktoriai, turiu daug savęs režisavimo patirties.

Ribos peržengimas kuria emocinį atsaką, jis mums labai svarbus. Kartu mes peržengiame ir žanro ribas, cirke naudodami šokį, o šokyje naudodami cirką.