Man atrodo, Klaipėdoje teatras ir kultūra labai pataikauja publikai. O jei nepataikauji, esi neįdomus.
Negali sakyti, kad pastatėme spektaklį ir pasikeitė žmonių gyvenimas, bet, tikiuosi, jis pažadino iš sąstingio, būdingo miesteliui.
Septynerius metus šis tekstas gyvavo tik kompiuterio atmintyje.
Airida Gintautaitė kas kartą žengia į sceną ieškoti ir atrasti, o ne pasikartoti. Nedaugelis jai gali prilygti tikėjimu teatru.
Čia pat geležinkelio stotis, iš kurios važiuodavau filmuotis. Už tilto – senamiestis. Ir niekur nepabėgsi.
Didžiausią malonumą man teikdavo buvimas su draugais ir galimybė nejausti laiko.
„Geriau“ reiškia „geriau man“. Kad patiktų man, nesvarbu, kaip atrodys kitiems.
Visi mano kurti vaidmenys Klaipėdos dramos teatre yra nerealūs – susieti su anapusiniais pasauliais, prisiminimais, fantazijomis.
Pagalvok, ar buvai įtrauktas į patyrimą. Ne kokią schemą sušokome, bet ką tu savyje sušokai, žiūrėdamas į mus šokančius?
