Nuolat studentams sakau: jei norite kurti, lygiuokitės ne į savo aplinką, o į pasaulį. Planuokite užlipti ant namo stogo, o ne likti name.

Man labai patinka kalbėti iš tų žmonių, kuriuos vaidinu, pozicijos, stebėti žmones, kad sukurčiau tuos kitus ant scenos.

Dramaturgija yra mechanizmas, kuriame dialogas – tik vairas. Nes kas iš to vairo, jeigu nėra sankabos, kėdžių, antenos?

Tyrinėji savo jausmus, sužinai, ką jaučia kitas, ir vėl žaidi O jei žmonės tik laukia, kaip tie du, belaukiantys Godo, jie nieko nesulauks.

Viskas buvo taip tikra, kad jei kas iš žiūrovų būtų mėginęs save įtikinti, jog „tai tik spektaklis“, jis vienintelis būtų buvęs neteisus.

Lėlių teatras man apskritai stebuklas. Pats spektaklis gali būti neįdomus, bet tie paveikslai ir muzika įsiskverbdavo į kraują, pradėdavai tuo gyventi.

Juk kiekviename Rasos Samuolytės spektaklyje tampi pasaulio sukūrimo liudininku, kiekvienąsyk teatre esi lyg pirmą kartą.

Nė viename spektaklių nepamatysi to paties Sakalausko – gal tai savotiškas kūrybos variklis, gal atsakomybė, o gal į kraują įaugęs improvizacijos grūdas.

Dainius Svobonas, maksimaliai priartėdamas prie kasdienybės, personažams suteikia laisvės, improvizacijos ir gyvumo.