Aktoriai neretai savo profesiją laiko prioritetu. Ir aš, stodama į aktorinį, teatrą laikiau tarsi misija, kuriai reikia pasišventimo. Tačiau mano mąstymas pasikeitė.

Galėčiau vardinti kiekvieną savo spektaklį ir pasakyti, kokia jo reikšmė man asmeniškai buvo tuo laikotarpiu.

Lietuvoje nėra nei komikų, nei tragikų. Visi yra dramos aktoriai, kuriuos vagia televizija.

Vilniuje yra daugiau tuštybės arba nežinojimo, ką daryti, o Kaune – labai agresyvaus pasimetimo.

Scenoje visada veikia kažkokia magija – kad ir kaip būtum pavargęs, sirgtum ir tą dieną nenorėtum vaidinti, vos tik išėjus į sceną, atsiranda jėgų ir visi sunkumai ištirpsta.

Bet taip jau sutvarkytas gyvenimas: nei tobulumo, nei rojaus pas mus nėra. Vadinasi, reikia sugebėti sugyventi ir su tais šalutiniais reiškiniais, kuriuos duoda patirtis.

Režisierius konstruoja spektaklį erdvėje ir laike. Tai racionali kūryba. Aktoriaus darbas – jutiminis, emocinis. Šios dvi profesijos – tolimos.

Šiuolaikinis aktorius turi būti universalus. Televizija ar kinas menininkui nėra nuodingi, viskas priklauso nuo požiūrio, su kuriuo jis ateina į darbą.

Visi aktoriai turi kokį nors kompleksą ir intuityviai nori nuo jo išsivalyti. Galbūt dėl to ir eina į teatrą.