Man teatras yra komandinis darbas ir tai yra tiek didžiausia dovana, tiek didžiausias iššūkis.

Mūsų spektakliai yra tarsi gera psichinės ištvermės mankšta. Tai – psichodelinis lėlių teatras.

Kiekvieno kūnas yra autentiškas, gebantis labai specifiškai judėti. Tame ir slypi žmogaus unikalumas.

Įgavęs įvairios patirties supratau, kad teatras, nors ir ne pats pelningiausias, visgi man įdomiausias iš galimų profesinių užsiėmimų.

Kiekvienas vaismedis subręsta ir pradeda duoti vaisius, jei tik jo nesuėda amarai. Pradžia – sunki, bet kam ji būna lengva?

Tikėjimas savimi yra ilgos distancijos reikalas. Jo nepanaudosi kaip kokio muilo ar plaktuko.

Nėra tylos, net ten, kur visiška ramybė. Net pati ramiausia erdvė vis tiek skamba.

Svarbu, kaip tu jautiesi – ar nepriklausomu ir savarankišku žmogumi, ar suvaržytu statistiniu vienetu.

Niekada nejaučiu kartėlio, jeigu kritiniame straipsnyje apie scenografiją nėra atskiro komentaro ar parašytos vos kelios eilutės.