Aktorius Martynas Nedzinskas, dar studijuodamas Muzikos ir teatro akademijoje, iš kurso vadovo Rimo Tumino išmoko svarbiausią pamoką - „Tikėti savimi“. Tą tikėjimą savimi jam teko įrodyti daugybę kartų: improvizuojant teatre „Kitas kampas“, kuriant vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre. Mokytojo pamokos pravers ir vėl, nes Martynas Nedzinskas rengiasi premjerai Vilniaus mažajame teatre „Fantazijus“, kur jam patikėtas pagrindinis - karaliaus juokdario - vaidmuo.
Martynai, jeigu prisistatymui turėtumėte tik minutę ir jums reikėtų apie save pasakyti keliais žodžiais, kokie jie būtų?
Jūs klausiate tokių klausimų, į kuriuos atsakymų žmogus ieško visą gyvenimą ir, jei randa, tai tyli kaip vandens i burną prisipylęs.
Karaliaus juokdarys, kurį šiuo metu repetuojate, sako: „Koks varganas daiktas yra žmogus! Negali nė pro langą iššokti kojų nesusilaužęs! Yra priverstas dešimt metų čirpinti smuiku, kad taptų pakenčiamu muzikantu! Mokytis, kad taptų dailininku, arklininku! Mokytis, kad išsikeptų omletą!“. Martynai, ar Jums pažįstamas šis jausmas - daryti kažką, kas yra nuobodu? Ar buvo taip, kad vaikystėje daug ką išbandėte, kol pasirinkote savo gyvenimo kelią?
Nepatikėsite, bet man viskas yra atvirkščiai. Vaikystėje viskas buvo įdomu ir viską norėjosi bandyti. Ar aš pasirinkau savo gyvenimo kelią, čia dar irgi klausimas. Sako, kad šitoje profesijoje tave išrenka. Pats tu nieko negali pasirinkti. Bandyti nieko nebandžiau. Priėmė iš pirmo karto ir jau daugiau nei dešimt metų vaidinu teatre.
Esate sukūręs puikius vaidmenis pas režisierius Oskarą Koršunovą, Joną Vaitkų, Arpadą Schillingą, Gintarą Varną. Šiandien dirbate su režisiere Gabriele Tuminaite, su kuria studijavote tame pačiame kurse. Kuo ši kūrybinė kelionė įdomi?
Su režisiere dirbome ne vieną kartą ir studijų metais, ir po jų (spektakliuose „Pornografija, il campiello“, „Namisėda“). Man labai įdomu dirbti su Gabriele, nes ji ieško įdomesnio kelio, pasitiki aktoriumi, per aktorių pasakoja istoriją ir didžiausią dėmesį skiria jam. Į žmones ir situaciją žvelgia su humoru ir didele meile.
Šiuo metu jūs repetuojate prancūzų romantiko Alfredo de Musset pjesę, parašytą prieš 200 metų. Ji apibūdinama kaip komedija, kuri baigiasi blogai arba drama su laiminga pabaiga. Kokia ji pasirodė Jums? Apie kokius dalykus kalbama pjesėje? Ar yra kokių nors sudėtingų užduočių, iššūkių kuriant vaidmenį?
Man pasirodė įdomu tai, kad Alfredas de Musset kuria herojų, konstruodamas jį kaip visišką antiherojų. Žmogų, persunktą mizantropijos, melancholijos, geriantį, lošiantį azartinius žaidimus. Skaitydamas pjesę negali nejausti simpatijos, galų gale meilės šiam žmogui. Mūsų visuomenėje tokie žmonės dažniausiai yra nustumiami į paraštes, tampa marginalais dėl savo nepatogios tiesos, kurią sako viešai ir dėl ko yra sunaikinami arba susinaikina spaudžiami aplinkos. Dėl to ši pjesė man tarsi meilės laiškas tokiems žmonėms, kurie dar gyvi ir tiems, kurie jau anapus.
Jūsų herojus vaidina Karaliaus juokdarį. Ir jį vaidindamas pasako labai daug įžvalgų apie gyvenimą, žmogaus prigimtį, jausmus. Gal galite pacituoti vieną kitą Fantazijaus mintį, kuri artima jums?
„Koks gražus dalykas taurė prieš kelionę! Jauna moteris stovi ant durų slenksčio, kambario gilumoj matyti rusenantis židinys, vakarienė paruošta, vaikai miega, visa tykaus, kontempliatyvaus gyvenimo ramuma viename paveikslo kampe! O kitame - uždusęs, bet tvirtai balne sėdintis vyras, nujojęs dvidešimtį mylių, ir dar trisdešimt jam prieš akis, tik gurkšnis degtinės ir sudie! Ten gūdi naktis, grėsmingas metas, pavojingas miškas, moteris minutę dar lydi jį akimis, paskui grįždama prie ugnies lyg išmaldą vargšui meta maloningus žodžius: tesaugo tave Dievas“.
Labai graži ši jo mintis: „meilė yra ostija, kurią reikia perlaužti pusiau prie altoriaus ir dviese nuryti besibučiuojant; altoriaus nebėra, meilės nebėra“. Ar jis netiki meile? O jūs? Ar tikite meile ir su kuo ja dalijatės?
Nedrįsčiau sakyti, kad Fantazijus netiki meile. Manau, kad jis tik meile ir tiki. Ir aš tikiu meile, dalinuosi ja su visais: su žmonėmis, augalais, gyvūnais. Kartais net menkiausias parazitas, paragavęs mano meilės, žiūrėk ima ir kažkaip gražiau skrenda. Meilė - galingas dalykas.
Papasakokite apie savo kuriamą vaidmenį: koks jis, kuo įdomus jums? Ar yra kokių nors sudėtingų užduočių, iššūkių?
Pasakoti apie savo kuriamą vaidmenį yra labai sudėtinga, todėl aš leisiu kiekvienam susidaryti savo nuomonę apie vaidmenį, pamačius spektaklį. Man jis įdomus tuo, kad yra nevienalypis personažas, kuris labai įdomiai mąsto. Viena užduotis man yra esminė - nenuleisti Fantazijaus iki savęs, o kažkokiu mistiniu būdu įgauti antgamtinių galių, kuriomis jis naudojasi žvelgdamas į pasaulį.
Nesu tikra dėl antgamtinių galių, bet žinau, kad viena svarbiausių pamokų, kurią pasiėmėte iš mokytojo Rimo Tumino, yra tikėti ir pasitikėti savimi. Kokiose gyvenimo situacijose jums to labiausiai reikia?
Tikėjimas savimi yra ilgos distancijos reikalas, jo nepanaudosi kaip kokio muilo ar plaktuko. Tikėjimo savimi reikia kiekvieną sekundę ir tuo pat metu niekada, nes jis visada turi būti šalia. Tai - procesas, reikalaujantis nuolatinio darbo. Žmonės dažnai tikėjimą savimi painioja su arogancija arba sako „šitas tai pasikėlęs“. Ir jie teisūs.
Artėja Teatro diena ir Auksinių scenos kryžių teikimai. 2013 m. tą dieną esate pelnęs Auksinį scenos kryžių kaip Geriausias dramos aktorius spektaklyje „Žuvėdra“. Koks jausmas tapti geriausiu?
Jausmas blogas, nes kai kažkas kitas tampa geriausiu, tu pradedi nervintis, visaip purtytis ir pradedi galvoti: kaip po velnių taip gali būti, kad geriausias yra Masalskis? Juk aš geriausias! Nuo kada Masalskis geresnis už mane??? Štai taip ir gyveni draskomas nevienareikšmių minčių... Keistas klausimas...
Kaip jaučiatės artėjant premjeros dienai? Ar yra šiokio tokio nerimo? Jeigu taip, kaip jį įveikiate?
Kiekviena premjera man tampa tarsi akistata. Baigiasi vienas etapas. Lūžio taškas. Prasideda kitas. Ir viskas įgauna visai kitas spalvas. Žiūrovas viską sustato į savo vietas. Todėl nerimo nėra, nes viskas tik prasideda. Jei nerimas yra, tuomet stengiuosi visaip jį apgauti ir paversti azartu. Tuomet jis tampa konstuktyvesniu, būtent tokiu, kokio ir reikia premjerai.
Ar premjeros diena yra šventė ir jūsų artimiesiems, mylimiesiems, draugams, šeimai? Kaip ją švenčiate?
Nežinau, ar jiems tai šventė, reikia jų paklausti, tačiau man tai yra šventė. Dažniausiai aš po spektaklio kažko pavalgau, tuomet pageriu pigaus vyno, pasiklausau aplinkinių aiškinimų, nuomonių, pastabų ir pagyrimų, pats kažkam kažką paaiškinu ir, jei pasiseka, grįžtu namo.
O po visko: po premjeros, atslūgus nerimui, nurimus azartui, pasiklausius aplinkinių nuomonių, pastabų ir pagyrimų, kokia veikla Jums teikia daugiausia pasitenkinimo?
Nemažai domiuosi ir praktikuoju gastronomiją.
Ar domitės šiandienine Lietuvos ekonomine, politine, socialine situacija. Kokie klausimai jus labiausiai jaudina kaip žmogų? Emigracija, skriaudžiami vaikai, korupcija, šalies saugumas ir gynyba. Kurioms iš išvardintų temų esate ypač jautrus?
Domiuosi. Ir džiaugiuosi pilietinėm iniciatyvom, kurios tikrai kažką keičia arba atkreipia dėmesį. Kad ir įstatymas, draudžiantis bet kokias fizines bausmes vaikams. Žinokite, ypač jautrus blogąja prasme esu visam tam absurdui, kuris supa mus ir kuriame, deja, tenka gyventi.
Visi apgaudinėjimai, vagystės, nekompetentingų žmonių įdarbinimai, visi „švogerio krašto“ atributai, kuriais kaip žongliravimo kamuoliukais žaidžia mūsų verslo ir politikos elitas. Tai jauną žmogų varo į neviltį. Blogiausia, kad visu tuo užsiima menkiausi - vyreliai ir moterėlės, sėdintys savo neva svarbiuose postuose ir jaučiantys turį galią manipuliuoti žmonėmis. O už viso to slypi paprasčiausias kvailumas, dangstomas pinigais ir geru skoniu. Masiškai vengiami mokėti mokesčiai. Už beprotiškus pinigus perkami šaukštai ir šakutės, draustiniuose statomi namai ir kvartalai, ir niekas už nieką netampa atsakingas. Ar tai normalu? Manau, kad ne.
Yra nuostabi patarlė: gyvenk taip, tarsi viską būtum pasiskolinęs iš savo anūko. O mes gyvename taip, kad net mūsų anūkai mokės už tai, ką mes čia išdarinėjam.
Kokioje Lietuvoje norėtumėte auginti savo vaikus?
Laisvoje ir turtingoje.
Kalbėjosi Rūta Jakimauskienė
