Režisieriaus Justino Vinciūno spektaklio „Trukdis“ premjerai Vilniaus mažajame teatre ruošiausi iš anksto – perskaičiau Tovės Ditlevsen knygą „Veidai“, kurios motyvais buvo kuriamas spektaklis. Skaitydama Ditlevsen „Veidus“ galvojau, kad žiūrint iš dramaturgo perspektyvos, medžiaga turi po vieną aiškų pliusą, minusą, ir klaustuką. Pradėkime nuo pliuso: knyga, nors parašyta per vienos pagrindinės herojės – Lisės Mundus, talentingos rašytojos, susiduriančios su emocinėmis problemomis – žiūros tašką, turi aiškius dramaturginius konfliktus ir motyvuotą psichologinį santykį, ypač tarp Lisės vyro Gerto ir namų tvarkytojos Gitės. Būtent Gerto ir Gitės veidus įgyja psichiatrinėje ligoninėje, kur Lisė atsiduria po nepavykusio bandymo nusižudyti, sutikti žmonės, – Lisę palatoje kankinantys bei persekiojantys balsai. Tai yra dramaturgiškai turtinga medžiaga, aktoriams potencialiai suteikianti galimybę vaidinti skirtingus personažus ir kurti santykį su pasakotoja nekeičiant pagrindinio personažo charakteristikos. Dramaturginis minusas: „Veiduose“ maža tiesioginės kalbos, o Lisės santykį su aplinka dažniausiai paaiškina giliai išplėtotas, atviras vidinis monologas. Natūralu, kad inscenizuojant tokią medžiagą kyla iššūkis – kaip išlaikyti vidinį romano toną, kartu pritaikyti jį scenos taisyklėms. Na, ir pagaliau, klaustukas – koks daugiasluoksnio romano aspektas turi būti išryškinamas: Lisės santykis su vyru ir vaikais, jos emocinės būklės genezė, o gal trapus, sergančio žmogaus protui ne visada užčiuopiamas skirtumas tarp realybės ir iliuzijos?
Atrodo, kad režisierius Justinas Vinciūnas būtent pastarąjį aspektą – realybės ir iliuzijos santykį – ir pasirinko kaip režisūrinį kūrinio raktą. Spektaklis „Trukdis“ prasideda paskutinių Tovės Ditlevsen knygos „Veidai“ žodžių interpretacija: „Rytoj rašysiu [romaną].“ (originale – „Rytoj pradėsiu rašyti“). Tekstą nutraukia dingusios šviesos, po sceną su prožektoriais lakstantys technikai ir dėl netikėto techninio trukdžio sutrikę aktoriai. Tamsoje griūva ketvirtoji siena – aktoriai išeina iš vaidmenų ir bendrauja su publika tarsi patys būtų nustebinti tokio netikėto posūkio, – tai realybė ar tik iliuzija? Laikas bėga, pirmas įspūdis, kad scenoje iš tiesų vyksta „techninis trukdis“, blėsta, o aktoriai „susiima“ ir laiką išnaudoja pasakodami apie savo kuriamus vaidmenis. Viena vertus, aktoriai atskiria save nuo vaidmenų; kita vertus, akivaizdu, kad net ir nevaidindami konkrečių personažų, jie vaidina aktorius. Iliuzija ir realybė persipina – ir tai, verta pastebėti, yra sėkminga režisieriaus interpretacija, leidžianti pačiam žiūrovui pajusti, kad riba tarp tikrovės ir iliuzijos yra sunkiai pastebima.
Šis pasakojimas apie tai, ką aktoriai vaidins, iš tiesų to nevaidinant, tikriausiai yra bandymas apeiti mano minėtą dramaturginį minusą – kai tiek daug informacijos knygoje yra sužinoma tik per sąmonės srautą, vidinį monologą, kurti pilnaverčius personažus gali būti sudėtinga. Todėl režisierius renkasi paprastesnį būdą – paaiškinti. Nors jo logika yra suprantama, tačiau meniniu požiūriu toks sprendimas nepasiteisina. Vinciūno pasirinkta dramaturginė kryptis neišnaudoja romano pliuso – psichologinio Lisės santykio su tikrais ir įsivaizduojamais personažais, o kai toks santykis tik perpasakojamas, jis nesukuria tikro ryšio. Scenoje vyksta ne teksto skaitymas, kaip Jernejaus Lorenci režisuotame spektaklyje „Svetimas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024), taip pat ne pažodinis knygos veiksmo atkūrimas – kaip režisieriaus Krystiano Lupos spektaklyje „Užburtas kalnas“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2024). Vinciūnas renkasi rodyti spektaklio kūrimo užkulisius – aktoriaus pasiruošimo kurti vaidmenį akimirką, aktorinės analizės metodą. Vis dėlto, tai nesuponuoja nei sceninio veiksmo, nei santykio tarp personažų. Žinoma, sugriovus ketvirtąją sieną, šis metodas tinka bendrauti su publika – ir ji reaguoja, tačiau prie spektaklio visumos kūrimo tos pavienės reakcijos neprisideda.
Pasirinkęs sutelkti dėmesį į realybės ir iliuzijos priešpriešą, Vinciūnas Ditlevsen „Veidus“ dekonstruoja, atsisakydamas išnaudoti mano minėtą dramaturginį originalaus teksto pliusą – Lisės santykį su kitais personažais, kuris vienu metu veikia ir realybės, ir iliuzijos registre. Vietoje to, režisierius siūlo nerti į savižudybės temą – ir čia į knygos pasaulį įsiterpia pačios Tovės Ditlevsen istorija, jos asmeninis pasirinkimas baigti gyvenimą pačiai. Nors savižudybės motyvas irgi yra „Veidų“ dalis, bendrame knygos paveiksle jis neužima centrinės vietos. Kaip ir pirmoje knygos dalyje paminėtas vaikystėje matytas Nykštuko veidas: Vinciūno spektaklyje ši užuomina tampa atskiru personažu (Nykštukas – aktorius Daumantas Ciunis). Atrodo, kad spektaklio „Trukdis“ dramaturgija smarkiai nutolsta nuo originalo – Tovės Ditlevsen „Veidai“ Vinciūno spektaklyje negrįžtamai transformuojasi į „Trukdį“.
Todėl originalaus Ditlevsen teksto spektaklyje beveik nelieka, išskyrus neilgą Lisės (aktorė Dovilė Šilkaitytė) monologą ir dvi scenas su Gite (aktorė Indrė Patkauskaitė) ir Gertu (aktorius Edmundas Mikulskis) pirmajame veiksme. Kitas spektaklio tekstas – arba atpasakoja kūrinį, arba jį išplečia dramaturgės Gabrielės Česevičiūtės sukurta medžiaga. Būtent ji Vinciūno spektaklio traktuotėje skamba natūraliau, šilčiau, daro didesnį poveikį žiūrovui ir net kuria realų aktoriaus santykį su publika: toks išskirtinis yra Jūratės Brogaitės – Mezgančios moters – monologas, kuriantis naują, romano rėmuose netelpantį personažą. Dramaturgijos inkliuzai atskirose scenose yra daugiau ar mažiau veiksmingi – jie nepapildo originalaus „Veidų“ pasaulio, o kuria naują, tačiau iki galo neišplėtotą dramaturgiją.
Finalinis spektaklio pusvalandis prailgsta. Tiesa, toks ir yra režisieriaus sumanymas – įkalinti žiūrovus tol, kol Lisė Mundus (o gal Dovilė Šilkaitytė?), – čia jau sunku atskirti aktorių nuo personažo, – užsidės keistą kepurę ir taip užbaigs spektaklį. Aktorės / personažo kankinimo scena leidžia spėti, kad spektaklio pavadinime minimas „Trukdis“ – tai ne techniniai nesklandumai, o žmogus. Tas, kuris nejuda, kai jam sako; tas, kuris tyli, kai kiti kalba; pagaliau tas, kuris dėl savo užsispyrimo neužsideda kepurės ir laiko visus – ir aktorius, ir žiūrovus – įkalintus spektaklio erdvėje. Būtent toje ilgoje mizanscenoje vėl galime skaityti pačios Tovės Ditlevsen tekstą – jis projektuojamas ant lentos, kurią iškėlusi laiko Lisė / Dovilė Šilkaitytė. Pajuntu gailestį ir simpatiją aktorei, taip pat susižavėjimą jos stiprybe: fizine – išlaikyti tą lentą taip ilgai, ir emocine – atlaikyti mūsų visų žvilgsnius ir tą visuotinį spaudimą „užsidėk kepurę“.
Spektaklyje iliuzija laimi prieš realybę – aktoriai surūkys įsivaizduojamą cigaretę, pridegtą įsivaizduojamu degtuku. Kita vertus, nekyla abejonių, kad jie nusipelnė poilsio valandėlės. Tiek temų paliesta, tiek situacijų papasakota. Iliuzija pavyko. Tik po ja dingo realybė – moteris, kuri kūrė ir kovojo, nepaisant ją persekiojusių veidų ir balsų. Nes ji niekada nesijautė trukdžiu. Ji tik norėjo skaityti ir rašyti.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
