Skaitydama nemažos dalies – ne visų – šiuolaikinių spektaklių anonsus pagaunu save galvojančią: „kaip konceptualiai parašyta!“. Sekant mintį, protas gali žavėtis nauju požiūrio kampu, netikėta metafora, sutikti arba priešintis kūrėjų siūlomai išvadai. Taigi, teatro procesas gerai „sukaltu“ anonsu prasideda dar gerokai prieš patį spektaklį. Kaip ir spektaklio kūryba: dažnai būtent koncepcija – idée fixe – tampa kūrinio pradžia. Bet kaip užtikrinti, kad ta koncepcijos ištaka nebūtų ir pabaiga? Kad protui patrauklus konceptas taptų dirgikliu kitoms juslėms?
Stiprios pradinės koncepcijos pavyzdys galėtų būti naujausias Artūro Areimos teatro spektaklis „Žmogus – miestas“ (režisierius Artūras Areima), kurio premjera įvyko Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje. Areimos miesto scenografija – dviejų dimensijų. Pirmoji – fizinė, realistinė. Scenoje stovi įvairūs kelių priežiūros stulpeliai ir kūgiai – jų tikrai daug pastaraisiais metais matome Vilniuje. Scenoje visas miestas yra viena didelė statybvietė, kurioje stovi vieniši daugiabučiai. Spektaklis pradžioje įgarsinamas kaip miesto vidinis monologas: kalba miesto viduriai – požeminės trasos, miesto širdis – centras, miesto judėjimas – transporto spūstys. Tai iš tiesų yra antropologiniai tekstai (projekto konsultantė – antropologė Jekaterina Lavrinec), kviečiantys žiūrėti į miestą kaip į gyvą organizmą, paslaptingą daugiasluoksnį gyvūną. Man atrodo, tai yra stipriausia ir labiausiai pagrįsta spektaklio dalis. Miesto įgarsinimas įgauna savo garsovaizdį (kompozitorius Dominykas Digimas), pasakojimo ritmą, puikiai derantį su videomenininko Kristijono Dirsės vaizdo projekcijomis. Aktoriai, įgarsinantys miestą, turi laisvę veikti ne-žmogiškame registre, todėl jie tampa įdomūs žiūrovui. Įsimintinas sumanymas aktoriams ant galvų uždėti eismo ženklinimo kūgius – jie tampa panašūs į fantastines būtybes, savitai judančias miesto erdvėse. Nauja, netikėta ir įtikinama miesto kūno vizualizacija.
Antrasis scenovaizdis – per visą spektaklį fone rodomos Kristijono Dirsės vaizdo projekcijos. Žiūrėdama galvojau, kad seniai mačiau tokius gražius vaizdus, ramų kameros darbą. Jei akys nerasdavo vietos scenos vyksme, jos visada galėdavo pailsėti projekcijose besiskleidžiančiame mieste – šiuokart jų estetika kontrastuoja su jose esančiu vaizdu. Gražiai rūkstantys termofikacinės elektrinės kaminai, estetiškos padangų krūvos, blizgūs, pasaulį atspindintys stiklinių verslo centrų fasadai nufilmuoti taip gražiai, kad sunku įžiūrėti spektaklyje jiems atvirai išsakomą kritiką. Daugelyje vaizdų nėra žmonių – objektai, miesto elementai paliekami būti patys sau. Tačiau jų grožiui, kameros pagautai vidinei elegancijai bežmogis pasaulis netrukdo. Ar tai reiškia, kad miestas gali egzistuoti ir be žmonių?
Spektaklyje yra ir žmonių pasaulis – trečioji dimensija – kuri kalba Areimos tekstais. Per juos išryškėja žmonių santykis su miestu ir miesto santykis su žmonėmis. Spektaklį pradėję kaip miesto įkūnytojai, vėliau aktoriai nusimeta miesto kostiumą ir tampa žmonėmis. Atpažįstami personažai: vyras – tėvas, moteris – mama (aktorė Monika Poderytė), vaikas. Spektaklio registras pasikeičia: fantaziją keičia realybė. Mieste atsiradęs žmogus netampa savaime įdomus, jo istorija nepaliečia ir nejaudina – daugiau emocijų sukelia scenoje šokinėjanti be vandens likusi žuvis. Areimos tekstai tęsiasi, – irgi, kaip ir Dirsės vaizdo projekcijos, jie pirmiausiai yra gražūs, – net jei ne visada leidžiama patogiai išbūti su mintimi ir teksto skambesiu, įsijausti į juos. Tik tarp Areimos tekstų ir Dirsės vaizdo projekcijų spektaklyje pasimeta aktorius.
Nors Areimos spektakliuose būtent aktoriui tenka pačios sunkiausios emocinės užduotys, spektaklio „Žmogus – miestas“ scenovaizdyje erdvės emociniam santykiui neatsiranda. Gal todėl, kad spektaklio dramaturgija antrojoje kūrinio dalyje tampa tiesiog kapitalizmo kritika. Vaikas (aktorius Karolis Maiskis) reflektuoja, kad gimė mieste, kuriame duris atidaro ir paslaugas teikia kortelė. O jis ją pametė. Spektaklis kviečia mąstyti, ką reiškia gyventi mieste, kuriame be kortelės negali niekur patekti, tačiau sėdint žiūrovų salėje ši mintis skamba per daug naiviai. (Vienintelė emocija, kuri kyla, tai gailestis vaikui, kad tą kortelę pametė: dabar reikės skambinti į banką, užblokuoti, užsakyti naują...) Sutinku su Areimos idėja – šiuolaikinį pasaulį kritikuoti reikia, net būtina, jis to nusipelnė; tačiau kai kritika ima neigti progresą, kyla natūrali atmetimo reakcija. Lygiai kaip ir miesto vaizdinys – miestas kaip betono džiunglės – yra tik dalis visumos, o kur dingsta miestas kaip vieta kurti, susitikti, patirti?
Tad grįžkime prie koncepcijos – idėjos ir jos įgyvendinimo. Spektaklis „Žmogus – miestas“ kelionę pradėjo stipria koncepcija, reikalingu žvilgsniu į šiuolaikinio miesto gyventojo vienatvę. Netikėtas ir įtikinantis buvo paties miesto įgarsinimas, jo dalių ir mechanizmų atskleidimas, gerokai pranokęs koncepcijos ribas. Tai buvo jausmas. Kad jis pasimetė tarp miesto tvarkymo darbų, tarp daugiabučių, tarp kartais pelnytos, o kartais nelabai vertos kritikos šiuolaikiniam pasauliui – tai turbūt irgi yra konceptualu. Juk mieste pasiklysti – natūralu ir žmogiška. Žmogus ir miestas kartais prasilenkia.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
