Tai, ką laisvamaniškai deklaravo Didro, dabar teigia (tik ne taip protingai) nemaža dalis žmonijos. Paaugliai taip pat. Tad režisieriaus pamąstymas ant spektaklio afišos užklijuoti „S“ ar bent „N 14“ pakelia nuotaiką.
Dramaturgo paminėta „personažų valia“ patį autorių vedžioja už skverno: dramos herojų elgesys dažnai atrodo visiškai neadekvatus situacijai, jų santykiai arba visiškai banalūs, arba nepagrįsti.
Į premjerą susirinko „tuberkuliozės dispanseris”. Kitą dieną publika buvo visai kitokia, plojo ir šaukė „bravo“. Skandalas pasiektas!
Tai galima pavadinti ir elitiniu kroatų žvilgsniu į Lietuvos teatrinę provinciją – juk „runkelių elitas“ visados žvelgia į kitus iš aukšto.
Šis Aido Giniočio spektaklis dar kartą patvirtina faktą, kad šiandien svarbesnė dimensija yra kaip, o ne kas pasakojama.
Prieš premjerą teatras bandė skleisti informaciją, kad šis kroatų klasikas neva buvęs nominuotas Nobelio premijai. Net jei jis būtų gavęs tą premiją, ją derėtų atimti už begalinį veikėjų plepumą.
Surengtoje prieš spektaklį spaudos konferencijoje susidarė įspūdis, kad ši premjera turėtų įnešti naują vėjo gūsį į Vilniaus teatrinį gyvenimą.
Rodos, toks šįkart yra meninio pasaulio dėsnis: viskas yra tai, kas yra; yra tam, kad rodytų kelią minčiai.
Nekrošiaus „Faustas“, sakyčiau, artimesnis tam, ką apie savo kūrinius kalbėjo Goethe: „Tai kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“.
