Raitų valkirijų pulko nesitikėjome, jo ir nebuvo. Bet ar su pririštais ant nugaros gremėzdiškais deglais, senamadiškai išpuoštos ir „subutaforintos“ jos atitinka režisieriaus estetiką?

Visada sunku kalbėti apie spektaklius, kurie yra ne tik vieno ar kito dramos kūrinio interpretacija, bet ir nuoširdūs asmeniniai menininko išsisakymai.

Tai tik vienas iš daugelio spektaklių, šio režisieriaus statytų užsienyje, kurį jis panoro pakartoti ir Lietuvoje. Tačiau kokiais faktais mes disponuojame, kad tvirtintume, jog klaipėdiečių „Kelias į Damaską“ tėra norvegiško varianto perdirbinys?

Eiliniam teatro žiūrovui su šiokiu tokiu teatrinės kūrybos vartotojo bagažu Eimunto Nekrošiaus „Valkirijos“ sceninė versija palieka tiršto, paslaptingo, teatrinio „gesamtkunstwerk“ įspūdį.

Šviesa neišsklaido Koršunovo „Kelio į Damaską“ depresyvumo bei sunkumo, kurio įspūdis atsiranda ir iš gana sudėtingos, įvairiais ženklais tirštos teatrinės kalbos naudosenos.

„Labai paprastoje istorijoje“ iš tiesų niekas nieko nešokiruoja, siužetas nepainus, gyvenimiškas, akcentuotos vertybės aiškios ir paprastai suprantamos visiems.

Vasarį Klaipėdoje pristatytas OKT/Vilniaus miesto teatro premjerinis spektaklis „Kartu“. Spektakliu tarsi sugrįžtama į pirmapradžius potyrius, kai visa buvo skaistu, nekalta, o seno kūno poezija ir grožis nebuvo kvestionuojamas.

Viskas prasideda nuo pavadinimo: originalųjį „Le Libertin“, filosofinį-socialinį libertino terminą pakeitus visiems lietuviams suprantamu ir artimu „Paleistuviu“, kitko tikėtis sunku.