„Jei taip, tai šitaip“ šiuo metu teatro praktikų laikoma bene šiuolaikiškiausia Williamo Shakespeare’o pjese, sulaukiančia vis naujų ir naujų, dažnai gan radikalių interpretacijų.
Vaitkaus spektaklis „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ Jaunimo teatro scenoje – tikra atgaiva, sakyčiau, režisieriaus kūrybinis atgimimas po nenusisekusių spektaklių.
„Valkirijos“ projektas galėjo tapti įspūdingu dviejų „lėto meno“ adeptų susitikimu. Bet įvyko gal lauktas, o gal ir nelauktas dalykas: režisierius nusprendė Wagnerio dramą statyti atsietai nuo Wagnerio muzikos.
Tekste galima įtarti esant gyvos emocijos ir lengvo humoro, nors spektaklyje iš esmės skamba vien aukštas tonas.
Stebint didžiules daugumos aktorių pastangas kurti „psichologinį“ teatrą, išties sunku patikėti, kad spektaklis pastatytas šiandien, XXI amžiuje.
Ar kas nors galėjo įsivaizduoti, kad tokie dalykai gali nutikti Nekrošiaus spektaklyje? Vyliausi, kad po pirmojo premjeros spektaklio skraidančių artistų bus atsisakyta. Deja.
Šis Oskaro Koršunovo spektaklis yra spektaklis suaugusiesiems, nes kreipiasi į mūsų dvasią be jokių infantiliškų išlygų. Režisierius pastatė rimtą ir radikalų spektaklį, tokį, kokie buvo jo patys pirmieji darbai. –
Ši beskonybė (kad ir kiek skonis būtų subjektyvus) vis dėlto užduoda esminę mįslę, tą retorinį „kaip taip?“. Būtent per stipri eklektika verčia atmesti, kad režisierius viso to neregi, kaip ir prielaidą apie visišką cinizmą.
Dar 1892 m. Adolphe’as Appia reikalavo atsisakyti realistinio stiliaus, tvirtindamas, kad „Nybelungo žiedo“ dramos amžinumą geriausiai pabrėžtų abstrakti erdvė.
