Kroatijos elito dramos Vilniuje pavirto mįslėmis

Rūta Oginskaitė 2006-12-12 Lietuvos rytas, 2006 12 11

Baronienė Kasteli (Rimantė Valiukaitė), Puba (Džiugas Siaurusaitis) ir Andronikas (Rimantas Bagdzevičius)

Nacionalinio dramos teatro repertuarą praėjusį savaitgalį papildė kroatų literatūros klasika. Režisierius iš Zagrebo, teatro festivalių rengėjas Ivica Buljanas didžiojoje scenoje pastatė populiarią Kroatijoje pjesę – Miroslavo Krležos „Ponai Glembajai“ (1928). Algimanto Bučio išversta į lietuvių kalbą ji įgavo „Elito“ pavadinimą.

Pjesėje vaizduojama viena naktis po jubiliejaus, kurį švenčia bankininko Glembajaus šeima. Per tą naktį seniai nesimatę giminaičiai išsiaiškina santykius. M.Krležos pjesės personažai tris veiksmus šnekasi ilgais monologais.

Prieš premjerą teatras bandė skleisti informaciją, kad šis kroatų klasikas neva buvęs nominuotas Nobelio premijai. Net jei jis būtų gavęs tą premiją, ją derėtų atimti už begalinį veikėjų plepumą. Režisierius aiškino, jog „Ponai Glembajai“ Kroatijoje populiarūs dėl to, kad jų turinį sudaro jaudinančios melodramatiškos istorijos, psichologiškai tikslūs charakteriai.

Spektaklyje istorijos neprapuolė, bet charakteriai, ypač jų santykiai, neišryškėjo. Pirmajame veiksme supranti, kad scenoje – ponai. Kas juos sieja? Kokią mintį čia reikia rasti ir dėl jos jaudintis? O juk nuolat užsimenama apie staigias mirtis ir savižudybes, fatališkai lydinčias Glembajų giminės istoriją. Ir kai, tarkime, trečiajame veiksme metama frazė „tas senas gašlūnas“, ją sunku pritaikyti bet kuriam iš pirmame veiksme besireiškusiųjų, nes jie tiesiog orūs ponai, be skiriamųjų bruožų.

Leonas (Vytautas Rumšas jaun.) ir Ignacijus (Vytautas Rumšas). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Antrajame ir trečiajame veiksme režisierius ima drąsiai išdykauti – surengia pusnuogių konkurentų dėl moters kautynes, iš laidotuvių padaro farsą, o greta lavono sufantazuoja buvusių, būsimų ir nebūsimų meilužių glėbesčiavimąsi. Aistringą iki drabužių plėšymo. Pjesės autoriaus pastangos kalbėti apie nešvarią elito sąžinę skęsta ne tik daugiažodystėje, bet ir režisieriaus sumanymuose, kurie pakimba nepagrįsti jokiomis aiškesnėmis, viena su kita susijusiomis prasmėmis. Kartais atrodo, kad lietuviškų „Ponų Glembajų“ reikalus, dėl kurių jie taip karščiuojasi, supranta tik ponai spektaklio kūrėjai.

Per visą trijų veiksmų spektaklį nėra įvykio, minties ar jausmo, kurį sektum. Yra tam įvykiui ištuštinta scena su minimaliais akcentais (scenografas Tomislavas Čurkovičius), yra koncertinių numerių ir daug tiesiog muzikinio fono (kompozitorius Mitja Vrhovnikas Smrekaras), žadančio, kad kažkas tikrai tikrai jau vyksta. O vyksta veikėjų pasikeitimas intonacijomis, nesumegztomis į jokią visumą.

Žinoma, atskirus momentus, tokius kaip Ignacijaus Glembajaus (Vytautas Rumšas) ginčą su sūnumi Leonu (Vytautas Rumšas jaunesnysis) ar Leono pamotės baronienės Kasteli (Rimantė Valiukaitė) pasiaiškinimą dėl savo paleistuvystės, publika supranta. Arba – karštą teisininko Pubos (Džiugas Siaurusaitis) monologą apie tai, kaip „demagogija valdo plebėjus“. Taip, momentus publika pagauna ir vertina – juokdamasi. Juoku įsilinksminę žiūrovai palydi ne tik teisininko benefisą, bet ir staigią smaugimo sceną.

Po ilgų šnekų į sceną įbėga ir užloja tikras dalmatinas. Salė atsigauna. Šuo net plojimų pelno. Žinoma – juk savaime aišku, kad jis neužkalbės negyvai. Bet kroatų kultūros irgi nepriartins, režisieriaus darbo nepabaigs.

recenzijos

Nėra namų be dūmų
Šiek tiek žaismingu humoru apkaišytos realybės švelniai į vaikų pasaulį įpučia režisierė Jūratė Trimakaitė spektakliu „Namai namučiai“. <...> Tai jautrus ir atidus spektaklis vieniems mažiausių žiūrovų, kuris neapsiriboja vien pasakiška laime.
Būdravimo laikas
Žilvino Vingelio režisuotame spektaklyje „Naujasis nuomininkas“ ryškus atsiribojimo, izoliacijos, pabėgimo nuo tikrovės absurdo į grynosios fikcijos, vaizduotės, fantazijos, sapnų pasaulį momentas.
„Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu
Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.
Meno žiurkių pragraužtas menas
Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.
Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari
Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.
O ar kas nors čia tikra?
„Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.
Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam
„Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.
Rožinis placebo gyvenimas
Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.