Didro, stringai ir ...

Gitana Gugevičiūtė 2006-12-30 Klaipėda / Durys, 2006 12 27

aA

Gruodžio 16-ąją Klaipėdos dramos teatre buvo pristatytas premjerinis režisieriaus Povilo Gaidžio spektaklis pagal Eriko Emanuelio Šmito laisvamanišką pjesę „Paleistuvis“.

Įžymybė – apie įžymybę

Madmuazelė Golbach (Monika Vaičiulytė), Didro duktė Аnželika (Toma Gailiutė) ir Deni Didro (Vytautas Anužis)

Pjesės autorius E. E. Šmitas yra įžymus šiuolaikinis prancūzų rašytojas ir dramaturgas, daugelio literatūrinių, teatrinių premijų laureatas. Jo pjesės statomos įvairiuose pasaulio teatruose, o pjesių herojais tampa skirtingų epochų mokslo ir meno įžymybės. „Didro specialistas“ E. E. Šmitas (studijavo ir dėstė filosofiją, apgynė daktaro disertaciją tema „Didro, arba Gundymo filosofija“) pjesę „Paleistuvis“ savotiškai dedikavo garsiam švietimo epochos prancūzų filosofui Deni Didro.

Dinamiškame, prancūziško humoro kupiname spektaklyje atskleidžiama viena Didro diena: XVIII amžiaus dvare sukasi ekscentriški personažai; rengiama enciklopedija, kuriai filosofas, „padedamas“ dailininkės iš Prūsijos, bando parašyti apibrėžimą žodžiui „moralė“.

 

Aktualu ir populiaru

Recenzijos pavadinime perfrazavau anglų rašytojos L. Renison šiuolaikinio paaugliško bestselerio apie keturiolikmetę mergaitę Džordžiją Nikolson ir jos draugus „Meilutis, stringai ir laižiakas“ pavadinimą.

Tai, ką laisvamaniškai deklaravo Didro, dabar teigia (tik ne taip protingai) nemaža dalis žmonijos. Paaugliai taip pat. Tad spaudoje išsakyta režisieriaus mintis, ar nereikėtų ant spektaklio afišos užklijuoti „S“ ar bent „N 14“ ženklą, pakelia nuotaiką.

Žinoma, galime dejuoti: „Vaje, vaje, prie ko nusirito pasaulis po Didro“, bet atviras, šmaikštus (net kandus ar gašlus), kiek eretiškas (ir erotiškas), švelniai intelektualizuotas (arba atvirkščiai, – primityviai tiesmukiškas) tekstas dabar labai populiarus.

Aktuali ir prigimtinių teisių retorika; oponavimas bet kokioms dogmoms; simpatizavimas paviršutiniškoms, pikantiškoms komedijinėms situacijoms. Kaip su premjera susiję stringai? Pasižiūrėkite ir netrukę išsiaiškinsite.

Аna Dorotėja Terbiuš (Nelė Savičenko) ir Deni Didro

Ryški teksto privilegija

„Paleistuvis“ – situacijų komedija, kurioje netrūksta komiškų nutikimų, bet režisūriniai sprendimai/triukai (o jiems atsirasti erdvės pakanka), deja, tiesmukiški, minimalūs, neišradingi. Premjeriniame spektaklyje ryški teksto privilegija, nors... Aktoriaus Vytauto Anužio atliekamas Didro vaidmuo jau dabar pakankamai spalvingas. Jo pagrindinė scenos partnerė aktorė Nelė Savičenko, vaidinanti ponią Аną Dorotėją Terbiuš (tapytojos ir apgaulių meistrę), – visada „vertinga medžiaga“ scenai.

Tiesa, N. Savičenko sukurtame vaidmenyje naujų aktorinio meistriškumo dominančių tarsi ir nepastebime, tačiau vaidmuo – aistringas ir mįslingas, kai kada provokuojantis nesutikti su aktorės sprendimais (pvz., rezignaciškai, pagiežingai sakomas monologas žiūrovą orientuoja į kitokio žanro spektaklį, sutrikdo veiksmo dinamiką). Ponia Terbiuš yra tas herojus, kurio veiksmų scenarijus ir režisūra įstumia Didro į kvailinančią situaciją ir pakoreguoja filosofo filosofiją.

Deni Didro su žmona Antuaneta (Regina Arbačiauskaitė). Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Tarsi iš „blondinių“ šou

Laimėjusių ar pralaimėjusių šioje komedijoje nėra – susipainiojęs didysis laisvamanis Didro išsisuka: enciklopedijoje paslepia mažytę apgaulę – žodžio „moralė“ reikšmės siūlo ieškoti prie „etikos“, o „etikos“ - prie „moralės“.

Apgaudinėjama filosofo žmona ponia Antuaneta Didro (aktorė Regina Arbačiauskaitė) verčiau renkasi neištikimybę nei nuobodį...

Premjeroje debiutavo būsimosios teatro aktorės, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docento P. Gaidžio vadovaujamo vaidybos specialybės IV kurso studentės Toma Gailiutė ir Monika Vaičiulytė. Pirmoji atliko Аnželikos, Didro dukters, antroji – jaunos merginos, madmuazelės Golbach vaidmenį. Abi aprengtos tarsi dvynės (minimalūs spalviniai niuansai), o ir vaidmenims kol kas stinga individualumo, todėl, reikalui esant, galėtų sėkmingai viena kitą dubliuoti. Toji „blondinių“ vaidybos mokykla, apkrėtusi pusę Lietuvos, įgrisusi iki gyvo kaulo ir labiau tinkama televizinių šou atstovams, nei profesionalioms aktorėms, kurioms nestinga potencialo paieškoti originalesnių sprendimų. Simpatiško „epizodo“ vaidmenį žaidžia Edvardas Brazys (Didro sekretorius Baronė).

Scenografija – nesusipratimas

Didžiausias spektaklio nesusipratimas – Sergejaus Bocullo scenografija: statiška, daug sykių matyta, primityvi. Net jos sąlygiškumas – sąlygiškas. Toks naujakurių stilius: „Ką tik atsikraustėme, todėl dar nežinome, kaip gyvensime“. Kostiumai – „epochiniai/neepochiniai“ – neišbaigti. Ir dėl šios priežasties spektaklis neturi stiliaus, charakterio.

Tikiu, kad gerai apšilę, spektaklį, kaip sakoma liaudyje, „išveš“ aktoriai.

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.