Jonas Jurašas, kaip žinia, labai atsakingai dirba su aktoriais. Jo režisuotuose spektakliuose dažnai sublizga talentai, skleidžiasi ligi šiol nepastebėtos kūrybinės aktorių galimybės. Ir šiame pastatyme kiekvienam, net epizodiniam personažui, rasta tiksli prasminė vieta, raiškus išorinis piešinys – judesys, ritmas, spalva, nuotaika.
Jutimai, nors ir kaip įsitempę, nesugebėjo per visą ilgą laiką priimti ir išlaikyti viso šio garsų ir vaizdų margumyno ir šiek tiek daugiau nei po pusės spektaklio protas jau šaukė: perkrova!
Sostinės Rusų dramos teatre praėjusį sekmadienį įvyko savito spektaklio vaikams „Stebuklingoji kreidelė” premjera, kuri prasidėjo ties slenksčiu į fojė.
Mazūras „vagia” ne pirmąsyk, ir daro tai taip pat puikiai, kaip kadaise didysis Michelangelo, „vogdamas” iš didžiojo Leonardo. Mazūras viską perdaro savaip, įvelka į savo kūrybą, ir per perdarytą formą pagimdo naują turinį.
Fabulos konstravimo principas panašus į tą, kurį J.Jurašas su Aušra Marija Sluckaite naudojo „Antigonėje Sibire”, tik šįsyk kur kas dramaturgiškai tikslesnis ir paveikesnis.
Aktoriai tapo tiesiog žinančiais, jog sekant dramaturgės tekstu, tam tikroje vietoje reikėtų griūti vienas ant kito. Taip ir įvyksta griūtys.
Scenovaizdis kvepia kava. O kava šiandieninėje kasdienybėje „kvepia“ nuolatiniu skubėjimu, lėkimu be galvos, be akių, miego stoka.
Režisierius Valerijus Griško, prieš dvidešimt septynerius metus pastatęs pjesę Lietuvos rusų dramos teatre. Lyg ir statęs ją Krasnodare ar dar kur kitur. Dabar jam šešiasdešimt. Prisipažįsta mėgstantis kartotis.
Į kadrą pagauti vilniečiai yra tokie komunikabilūs (žinoma, lietuviškai droviai), kad tai beveik prilygsta dar vienam stebuklui.
