Iš pačios pjesės smelkte smelkėsi lietuvių dramaturgijos problemos: autoriui nepavyko užčiuoti svaresnio konflikto, išplėtoti temos. Dramos kūrinys išėjo be dramaturginio užtaiso, jo personažai – bespalviai, vienaplaniai, primenantys idėjų atspindžius, o ne gyvus žmones.
Spektaklyje remiamasi savotišku kinematografiniu montažu: vieną temą keičia kita, dramatinę nuotaiką – komiška, mono pasirodymą – ansamblis.
Už svaiginančių skrydžių ir sukrečiančių nuopuolių, neįtikėtinai groteskiškų istorijų iškyla paprastas kuklus noras – būti žmogumi. „Išvarytos“ Lietuvos ambicija.
Spektaklį derėtų žiūrėti labiau ne kaip baigtinį teatro meno rezultatą, o kaip procesą. Tai spektaklis norintiems tiesos krislų apie nepakeliamą vaikų ir tėvų bendravimo sunkybę.
Taigi nors mintys, dėstomos pjesėje veikėjų lūpomis, gal ir gražios bei teisingos, bet dabarties socialinių problemų akivaizdoje tekstas palieka „svetimkūnio“ įspūdį.
Režisierius Artūras Areima, turėdamas tirštą, įmantraus skonio teksto piurė, atidžiai tiria jos poskonius ir, atsižvelgdamas į kiekvienos minties subtilybes, atitinkamai juos paserviruoja Kauno dramos teatro scenoje.
Ačiū Dievui ir Vaitkui, antrame veiksme subirbė tas sunkiai prognozuojamas sceninis motoras, ir – užgrojo jau absoliučiai visas orkestras.
Kodėl nėra nė užuominos į ironiją, žaismą, lengvą pajuoką ar pašaipą, iš mūsų laikų žvelgiant į tokį tolimą, dar Stalino įšalo sukaustytą buvusią „plačiąją tėvynę“?
Paprastai Gogolio „Vedybų“ pastatymuose mėgstama labai sureikšminti nuotakos paveikslą, jį utriruoti. Panevėžiečių spektaklyje Agafiją vaidinanti kviestinė aktorė Inesa Paliulytė – tyli ir užguita.
