Menų spaustuvės projekto „Atvira erdvė“ premjera „Geismas“ pagal Sarah Kane pjesę
Tikslas: Kalbėti apie tai, ko nėra.
Rezultatas: Nesuprasti, apie ką kalbà.
Turėtų būti geistini, bet nejudrūs kūnai, jokios erotikos nei emocijų. Benas Šarka, kalbėdamas apie tai, kas lieka, kai nieko nelieka, jautė daugiau geismo tuščiai teatro scenai nei keturi jauni aktoriai vienas kitam. Kalbėdami apie tai, kas yra, kai nieko nėra. Intymi Kišeninė Menų spaustuvės salė nepadėjo įkaitinti atmosferos. Gali sakyt, jauniems aktoriams trūksta patirties... geisti? Neturėtų.
Priešpaskutinis britų dramaturgės tekstas, pačiai autorei kupinas daugiausiai nevilties, mat rašytas „praradus tikėjimą meile“. Jis trims Jono Vaitkaus magistrantams ir Gintaro Varno mokiniui tampa akstinu ieškoti „būdų išreikšti savo asmenišką ir subjektyvią poeziją“. Pastaroji tokiu atveju tampa kiek grafomaniška ir lėkšta. Asmeniškos patirtys neartikuliuojamos, veikiau išryškėja jų stoka arba nesugebėjimas jų susintetinti iki (ne)padoraus vaidmens. Sarah Kane pjesė „Geismas“ priskiriama britų kritiko Alekso Sierzo įvardytai in-yer-face teatro kategorijai, jungiančiai jaunų dramaturgų darbus, kuriems būdingi šokiruojantys elementai, vulgarybės, konfrontuojančios išraiškos priemonės. Martyno Vaidoto, Dovydo Stončiaus, Adelės Teresiūtės ir Gabrielės Malinauskaitės „Geismas“, toks, koks buvo pristatytas spalio 14 d., tapo šokiruojančiai pilkas, vulgariai neįtikinamas ir kuriantis įtampą nebent tarp aktorinio veržlumo, kurio tikėjaisi, ir teatrinės stagnacijos, kurią gavai.
Tuščiomis ir kiek baikščiomis akimis kalbama apie (ne)suvokiamus dalykus - fatališkumą, kūdikio poreikį, meilės kančias, geismingumą, seksą, prieraišumą... Deja, aktoriai, išmokę kalbėti greitakalbe, užmiršo išmokti artikuliuoti. Išmokę klykti, jie pamiršo išmokti transliuoti mintį. Išmokę bučiuotis pamiršo geisti. Išmokę dėlioti savotišką šviesų Rubiko kubą, pamiršo, kad jis renkamas ištisais sluoksniais ir palaipsniui, o ne po vieną sieną atskirai. Kišeninėje salėje buvo pristatyta viena ne vien šviesų pagalba kuriama plokščia siena - dėliojama padrikai ne koncepcijos vardan, o tiesiog paviršutiniškai pasitelkus dramaturgės tekstą - ne mintį! Spektaklio kūrėjai ne vien įspraudė save į neišbaigtus šviesų kvadratus, bet ir neišsivadavo iš dešimties centimetrų prieš savo nosį stovinčių rėmų. Spektaklyje nebuvo vienas kito geidžiančių - vienas kito jie paprasčiausiai nematė per akyse stovintį tekstą. Aktoriai tapo tiesiog žinančiais, jog sekant dramaturgės tekstu, tam tikroje vietoje reikėtų griūti vienas ant kito. Taip ir įvyksta griūtys.
Visiškas pjesės „apvalymas nuo bet kokių kontekstų“ tampa visišku dviejų dimensijų vaidinimu, kur nelankstūs dvimačiai kūnai šokinėja iš vieno šviesos taško į kitą ir bando varijuoti balso aplitudėmis. Noriu paklausti kūrėjų - ar ilgai truko pjesės (ar savęs) valymas nuo bet kokių kontekstinių apnašų? Šis „Atviros erdvės“ spektaklis tapo dar vienu žaidimu smėlio dėžėje, kai neaukštas bortelis tampa riba tarp teatro ir vaikiško įsivaizdavimo, esą jį kuri. Nors aktoriai ir nesislepė už jokių dekoracijų, taip turėdami tapti atvirais ir tarsi plikais - jie tapo užsidarę savo nepatyrime ir pilki. Šiuo atveju - gal būtent dėl aktorių jaunumo ir patirčių stokos - nepakanka vien šių ypatybių. Tad savanoriškas tapimas išvalytaisiais nuo konteksto rodosi it pasiteisinimas prieš nesusitepimą teatru.
Vienintelis „purvinesnis“, t.y. švelnia išimtimi galimas pavadinti veikėjas šiame spektaklyje - Dovydas Stončius, kuris - patirčių, o gal ne jų dėka (ne man spręsti) iškrenta iš šio „švaraus“ konteksto. Vienintelis, kuriame pulsuoja ne vien teksto tiradų galybė, bet ir kažkokia veikėjo minties logika. O gal tiesiog bent vieno galvoje pulsuoja mintis ne vien apie spektaklio eigą. Martynas Vaidotas stebina gestų arsenalo minimalizmu ir tarsi užprogramuotais judesiais: eliminuojama organika ir užpakalinėse kišenėse deklaratyviai sukišami delnai. Adelė Teresiūtė, kuri kada nors galbūt galės tapti kažkiek panašia į šiandienos Rasą Samuolytę, spektaklyje lieka tik viename emociniame lygyje besispardančia pseudoisterike. O Gabrielės Malinauskaitės personažas, siekiantis fatališkos moters paveikslo, rodosi it į mamos aukštakulnius įsispyrusios mergaitės karikatūra.
Menų spaustuvės programa „Atvira erdvė“, jaunų aktorių ir režisierių labui veikianti jau devintus metus, padeda išryškėti jaunosios teatro kūrėjų kartos neįgalumui ir silpnybėms. Ši programa tampa sinonimu darbui be režisierių: juos eliminuojant arba pasiteisinant kolektyvinės kūrybos principais. Beveik pusė „Atviros erdvės“ projektų yra kuriami be režisieriaus, net jei tai ir nėra minusas, kokybiško spektaklio atsiradimui šiuo atveju taip pat nepadeda. Jono Vaitkaus ir Gintaro Varno mokinių ketveriukė tęsia tradiciją ir imasi sudėtingo Sarah Kane teksto, tikėdamiesi, jog režisūriniais negalimi pavadinti sprendimai, paprasčiausiai palengvinantys aktoriaus darbą ir maskuojantys jo negalias, taps šiuolaikinio teatro apraiškomis kamerinėje Menų spaustuvės - eksperimentinio teatro šalininkės - erdvėje. Šiemet, tarp kitko, buvo teigiama, jog Menų spaustuvė atrinktiems dalyvauti programoje projektų autoriams padės jų idėjas įgyvendinti suteikdama ne vien erdves, finansinius bei techninius išteklius, galimybę „išeiti į viešumą“, bet ir patyrusių scenos menininkų pagalbą. Pastarosios apraiškų neteko įžvelgti nei pavardžių paskelbimo, nei spektaklio kokybės prasme.
Savaime suprantama, Menų spaustuvė neprivalo tapti antrąja teatro akademija. Priimantis po savo stogu nesubrandintus ir nesubrendusius profesine prasme aktorius, šiuolaikinis menų centras neturi taisyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos klaidų dėl baigiančių studijas, bet neparuoštų aktorių. O jaunieji, neturėdami žinių ir gebėjimo jas vertinti, galėję būti išgelbėti konteksto, pačių laikomo tokiu purvinu, kad nuo jo net teko apvalyti pjesę, prarado bet kokią galimybę spektakliui tapti geidžiamu šiuolaikinio teatro įvykiu.
