Vėlių suolelyje posėdžiauja aštuoni akustiniai kuršiai. Švelniai, idiliškai, dadaistiškai cypčioja tarsi pro pralaimėtų šimtmečių ūkanas. Simpatiški tokie, ritualiniai, nepiktybiški.

Poetinį akimirkos įprasminimą savo ruožtu per ritualinį sceninį vyksmą dar sykį įprasmindami, „cezario grupės” aktoriai atlieka įspūdingą kelių lygių prasminę transformaciją.

Tekstas tirpsta tirštoje sovietinių artefaktų pripildytoje erdvėje, o ją norisi apžiūrėti iš arčiau, paliesti prieš knygas išstatytus niekniekius, pasklaidyti kaugėmis sukrautas knygas.

Kokie dėsniai galioja šioje teritorijoje? Ar tai ritualinė erdvė, kurioje dera vykdyti tik tam tikrus reglamentuotus judesius ir patirti tik tam tikro pobūdžio emocijas ir mintis?

Ties svarbiausiais siužeto vingiais koncentruoti epizodai nurodo svarbiausius Džekobo/Jokūbo gyvenimo lūžius, iš kurių „sulipdytas“ visas spektaklis. Tačiau etiudinė spektaklio forma griauna pačios fabulos nuoseklumą ir vientisumą.

Ironiška, kad kai telefonu aiškinausi, kur ieškoti buvusios kepyklos, išgirdau: „Priešais banką…“. Taigi bankas, nulemiantis pasaulio gyvenimą, ir yra spektaklio svarbiausias antiherojus.

Kaip galima statyti pjesę, giliau nepasidomėjus mums ne itin pažįstamos šalies protestantiško religinio gyvenimo ypatumais, nepasidomėjus, kuo sekta skiriasi nuo tradicinės bažnytinės bendruomenės?

Operos istorijoje „Džanis Skikis“ visada sulaukdavo daugiau dėmesio nei „Sesuo Andželika“, tad režisierė išsikėlė uždavinį – reabilituoti, iš naujo atskleisti „Andželiką“.