Tuomet, kai jau visi galėtų „ilgai ir laimingai gyventi“, Barbora numiršta, palikdama vyrą begaliniame sielvarte. Salė atsistojusi ploja. Kičas – lengvai suvokiamas, graudulingas ir blizga auksu. Ko dar reikia širdžiai užganėdinti?
Dėvėti istorinį kostiumą baleto artistui yra ištisas mokslas, o kai jų išstatoma tiek daug, kai baletas tampa pabrėžtinai kostiuminis, spektaklio autoriai lygiai su choreografija ir muzika turi natūraliai valdyti ir tą perdėtą drabužio priespaudą.
Kristianas Smedsas perkelia varguolių tragediją į šiuolaikinį Vilnių, į mūsų aplinką, pabrėždamas kiekvieno žiūrovo atsakomybę. Spektaklis gali būti vertinamas kaip hepeningas, naudojant tam tikrą kiekį išmesti tinkamų daiktų.
Opera dėl to ir gyva iki šios viską aukštyn kojom apverčiančios dienos, nes muzikos ir balso neapversi. O publikos muzikinį skonį lavinantys režisierės nuopelnai yra neginčijami.
Spektaklis sukurtas pagal ACH šokio teatro receptų knygą: kartu su choreografe spektaklį kūlė, malė, pikliavojo, sijojo, maišė ir kepė scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius ir šviesų dailininkas Tadas Valeika.
„Amfitrionas“ tik patvirtina, kokia svarbi teatrui talentingų bendraminčių komanda, juk jie turi galimybę kartu augti, profesionalėti, taip (at)kurdami teatrą, tad nenuostabu, kad šis spektaklis tarp kitų režisieriaus darbų išsiskiria jaunatviškumu.
Jonas Vaitkus sukūrė infernalinį ir maštabišką reginį – savo atsisveikinimą su „teatro fantomu“, totalinio teatrališkumo demonu, kuriam ištikimai tarnavo keturis dešimtmečius.
Festivalio fejerverku buvo numatytas olando Duda Paivos spektaklis „Išpera!“ Kūrinys juo ir tapo. Atrodo, nieko ypatingo neįvyko: Paiva tiesiog sukūrė šiuolaikinį spektaklį.
Amitas Drori papasakojo istoriją apie Liliputiją taip, jog ji tapo įdomi ir vaikams, ir suaugusiems. Čia viskas prasidėjo nuo paprastumo, pasaulis vėrėsi iki begalybės ir vėl traukėsi į paprastas dėžutes.
