Scenarijaus ir personažų konfliktas pasireiškia kaip šiuolaikinių medijų, globalių technologijų ir procesų nualintos ir deformuotos sąmonės tragedija, kurios neišvengiama išvada yra istorinis alzheimeris.
Pačiu geriausiu atveju „Fundamentalistus“ būtų galima laikyti ne itin vykusiu spektaklio eskizu, kokių būna apstu Audronio Liugos organizuojamose kasmetinėse „Naujosios dramos akcijose“.
Tos istorijos, tie fragmenčiukai tiek iš Mačiūno, tiek iš Fluxus gyvenimo tokie kasdieniški, bet ryškūs, absurdiški ir verčiantys susimąstyti… Visko tiek daug, kad keista, kaip iki šiol neteko su tuo susipažinti.
Kaip tokią medžiagą ir galimybę perkelti lietuvius į Afriką suprato savo temperamentu ir kultūra skirtingi italai? Ir ar išvis įmanoma didelei tautai suprasti mažos tautos mentalitetą?
Personažams čia labai lengva virsti lėlėmis. Jie tarsi prisukti žaislai gali prabėgti siaurais takučiais, o vienoje ar kitoje scenoje ir atskirą siužetą iš „lėlių namų“ suvaidinti.
Pasirinkus formą, būtų sąžiningai pasielgta ir su publika, kuri žinotų, ar eina į pramoginį, minties gylio nereikalaujantį šokio spektaklį, ar į koncertą keturiems šokėjams ir mušamiesiems.
Teatro šviesa daro stebuklus! Staiga, pasitelkus šviesos galimybes, anapus sienos sukuriamas kitas, kiek iracionalus pasaulis, iš kurio ateina ir kuriame dingsta veikėjai. O naudojant „juodo kabineto“ apšvietimą, pasiekiama teatro stebuklo magija.
Nei geriausias scenarijus, nei muzika, nei dekoracijos, savaime vertingi ar vertingesni už choreografiją, negali sukurti baleto esmės. Pagrindiniu baleto meno vertinimo kriterijumi laikau visavertę choreografinę išraišką.
Tris iš penkių kurso spektaklių anksčiau jau yra statęs jų vadovas Jonas Vaitkus. Tačiau ar šie studentai yra pajėgūs susidoroti su šia gana skirtingų stilių literatūra ir scenoje parodyti visavertį spektaklį?
