Apie skausmingo likimo režisieriaus Jono Jurašo legendą teko daug skaityti - esą dėl jo spektaklių sovietiniams valdininkams plaukai šiaušdavosi.
Jei ankstyvieji buvusio Kauno dramos teatro vyriausiojo režisieriaus J.Jurašo spektakliai bent kiek panašūs į savaitgalį seniausio šalies teatro scenoje pristatytą „Apsivalymą“ arba pernykštę „Antigonę Sibire“, atrodo, kad anuomet J.Jurašas prieš ugnį kovojo ugnimi.
Plaukai piestu stojasi ir šiandien. Ne vien dėl režisieriaus mėginimo kalbėti daugeliui dar ir šiandien skaudžiomis, nemaloniomis temomis. Labiausiai glumina tai, kad menininko režisūrinė retorika šiandien pavojingai priartėja prie agitacinio propagandinio teatro.
Naujam J.Jurašo spektakliui būdingi ir minėto teatro elementai - schemiškumas, personažų, situacijų, scenovaizdžio ir muzikos plakatiškumas, tikslingas sociopolitinės žinutės konkretumas, neslepiamas, net prikišamas tikslas kilstelėti žiūrovo sąmoningumą.
Siūlo atsigręžti į praeitį
Pagal estų kraujo turinčios suomės Sofi Oksanen romaną ir pjesę pastatyto „Apsivalymo“ kūrėjai akcentuoja, kad šiandienei posovietinių kraštų visuomenei būtina dar kartą grįžti prie istorinių ir kultūrinių žaizdų ir pamėginti apsivalyti nuo krašto raidą stabdančios praeities.
Netolimos praeities revizija - pastaraisiais metais viena vyraujančių temų buvusio sovietinio bloko šalių scenose.
Ją narplioja tiek lenkų režisieriai Krzysztofas Warlikowskis, Grzegorzas Jarzyna, tiek lietuvis Oskaras Koršunovas savo „Mirandoje“. Jų kūriniai pasižymi atvirumu interpretacijai ir motyvuotu daugiasluoksniškumu, o J.Jurašo „Apsivalymas“, deja, labiau tiesmukas ir paviršinis.
Spektaklyje lygiagrečiai matome fragmentus iš estės Alydės Trū gyvenimo pokario metais ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Estija atgavo nepriklausomybę.
Eglės Mikulionytės vaidinama jauna Alydė Trū su partorgu vyru Martinu (Egidijus Stancikas) gyvena mediniame name šalies provincijoje. Ji rūsyje slepia už „nacionalistines“ pažiūras į Sibirą ištremtos dukters mylimąjį. Pokario scenas keičia epizodai po pusės amžiaus - tada į Alydės namus ieškoti prieglobsčio nuo besivejančių mafiozų atklysta sesers anūkė jaunutė prostitutė Zara (Elzė Gudavičiūtė).
Fabulos konstravimo principas panašus į tą, kurį J.Jurašas su Aušra Marija Sluckaite naudojo „Antigonėje Sibire“, tik šįsyk kur kas dramaturgiškai tikslesnis ir paveikesnis.
Jei niekšas, tai bukas
Vis dėlto esmine spektaklio, turinčio aktorinį, režisūrinį, dramaturginį, scenografinį potencialą ir galėjusio tapti įdomiu vaidinimu apie dviejų likimo iškankintų moterų likimus, yda tapo režisieriaus pasirinkta forma.
J.Jurašas neleidžia nė akimirkai suabejoti, kurie veikėjai čia teigiami, o kurie - niekšai. Trys rusų saugumo agentai, ant metalu kaustyto stalo, po virš galvų kabančia „plika“ lempa žiauriai tardantys Alydę, vėliau virsta trimis mafiozais, gaudančiais jų bosą pasmaugusią Zarą.
ų bukumas ir primityvumas pabrėžiamas visais spektaklio lygmenimis: scenografės Julijos Skuratovos sprendimu jie susodinti tarp begalvių uniformuotų manekenų, kūno kalba - pabrėžtinai vulgari, ginklai sukišti tiesiai į apatinius, vienam dar įkištas fetišisto botagėlis.
E.Stanciko vaidinamas partorgas Martinas - gyvuliškas nevala. O štai Alydės mintis ir veiksmus scenoje režisierius nė nemirktelėdamas pateisina, jos jausmus sutaurina. Nors tekste užkoduota ne viena priežastis pagrindinę heroję pasmerkti.
Apsivalyk arba nešdinkis
Bene silpniausia spektaklio grandis - schematiška ir plakatiška Tito Petrikio muzika, atskleidžianti visas kortas per pirmąsias dešimt spektaklio minučių.
J.Skuratovos scenovaizdis galėtų kurti papildomas prasmes, bet, atrodo, yra tik pats savaime. Scenoje sustatytos spintos iš triušių narvelių, iki griaučių apnuoginta kėdė scenos viduryje, metalinis stalas, lova.
Visa tai lyg ir kalba apie įkalinimą, poreikį išsilaisvinti. Bet scenovaizdis „neužauga“ kartu su Alydės drama.
Narveliai, kuriuose degtinė, konservuotos daržovės, senas telefonas ir laikrodis tarsi saugo atmintį, taip ir neatsidaro. Neatsidaro ir praeitis. Dėl nepaslankių vizualinių ženklų ir J.Jurašo įkalinamo ideologiškumo pagrindinės „Apsivalymo“ temos lieka paviršiuje, o žiūrovo sąmonė - diktatoriško teatro režisieriaus gniaužtuose: „Apsivalyk arba nešdinkis lauk.“
