Superturgus užkariauja kultūros šventoves, fyfa šustru leksikonu atsiduria operoje, o čia juk turi už širdies griebti, kažką viduje virpinti. Kontrastai išsižergę, nors scena atrodo padoriai.
„Mūsų klasėje“ režisūros priemonių arsenalas toks įvairus, toks dirginantis akį, kad susikoncentruoti į žmonių istorijas, jų konkrečius likimus nėra kada. Režisierė tam erdvės ir nepalieka.
Epinio Słobodzianeko pasakojimo finalas senjorų dėka neišvengiamai nukeliauja į nenumatytą buitinio teatro plotmę. Tai akivaizdžiai klaidinga, bet būtent šie veidai, jų tariami žodžiai ir išliks žiūrovų atmintyje.
Scena – nori ar nenori – daro iš žmogaus personažą – jei jis pats nemoka pateikti savęs kaip savęs. Rodo jo kaukę viešumai arba jo nesusivokimą. Jeigu nori įleisti į sceną nuoširdumą, išmokyk jį vaikščioti.
Gaivi, nauja ir išblaivinanti yra Bogomolovo sukuriama situacija, kurioje esi išties priverstas suaktyvinti visas savo galias – intelektines ir emocines, atminties ir vaizduotės.
Nuo pat spektaklio pradžios justi tiek dramaturgo, tiek, rodos, ir režisieriaus jaudinančiai naivus požiūris į vienišų moterų mintis ir gyvenimą. Nesulaukdamos vyrų (nes jų čia nėra) dėmesio, jos tampa kažkokiais viena kitą ėdančiais monstrais.
Silpnoji operos grandis, ypač šiandien, yra siužetai, kad ir kaip mėginami aktualizuoti. Rasti tinkamą siužetą operai buvo viena didesnių problemų ir kompozitorių gyvenamuoju laikotarpiu, ypač tai pastebima ankstyvuosiuose jų darbuose.
Samuelis Beckettas norėjo likti nepastebimas tiek gyvenime, tiek po mirties. Kūrėjai šią būseną pateisino. Nutolę nuo autoriais remarkų, nuo paties teksto tiesmukumo, jie teatro kalba sugrįžo į literatūrą.
Režisierius prašė būti savimi ir tiesiog pasakoti tekstą. Panašu, kad ši užduotis sunkiai įveikiama kone visiems spektaklio aktoriams – visa jų patirtis ir Lietuvos teatro tradicija yra priešinga tokiam atsiribojimui.
