Jei prieš kokį dešimtmetį kas nors Kostą Smoriginą būtų drįsęs pavadinti komercinio teatro šalininku, iš manęs būtų sulaukęs spyrio mažiausiai į pasturgalį. Kiekvienam skaudu, kai nuvainikuojami jo jaunų dienų herojai.

XIX amžiaus pabaigoje taip buvo kalbama, nes bendrinė lietuvių kalba dar tik formavosi. 2013 metais taip kalbama todėl, kad – ką gi daryti? – paskelbti Tarmių metai.

Fortepijonas su vandeniu ir barža su šunimi. Donelaitis ir trys karo veteranai. Du spektakliai per pilnatį ir mūsų teatro scenos žvaigždės savo pilnatvėje.

Sėkmingiausios spektaklyje atrodo Donelaičio ir jo žmoną Oną-Anną vaidinančios Sigitos Mikalauskaitės scenos, nes ten etiudinį monologiškumą griauna bendravimas, atsiranda tikrų, nepreparuotų spalvų ir bruožų.

Aktoriaus Kristijoną įdomu stebėti it kokią planetą. Jis ūkiškas ir lyriškas tuo pat metu. Brandus, rūpestingas vyras ir žaidžiantis vaikas – su savo vaizduotės paslaptimis.

Iš vienos pusės – etnografinio palikimo nuolaužos ir atplaišos, kurios jau nebetinka muziejinėms ekspozicijoms. Iš kitos – muziejinė naujųjų technologijų ekspozicija, suvienijanti žiūrovus traukti išėjimo link.

Tai toks teatras, kai istorijos plėtotė su savo vidine logika daugiau nebeturi lemiamos reikšmės, kai kompozicija nebėra veiksmą organizuojantis pamatas, o tampa dirbtinai primestu „falsifikatu”. Kaip tuomet vertinti tokį teatrą?

Aktorių žvilgsniai, atsiduriantys objektyvo lauke, – beveik visuomet meldžiantys. Dėmesio, susižavėjimo – visko, į ką šiandien iškeitėme meilę. Vaizdas yra jų tiesa.