„Sirenos '13“: Dirbti-Pirkti-Šmirkti

Monika Jašinskaitė 2013-10-02 Menų faktūra

aA

Kažkas man sakė: sujungti nesujungiamus, suderinti nesuderinamus - štai kur didžiausia kūrybos paslaptis. Todėl vien pažvelgus į užrašą „Opera 10 kasininkių, prekybos centro garsams ir pianinui„ norisi pirkti. Kiaurai matosi - konceptualu. O konceptualu reiškia gerai! Internetinis bilietų prekybos centras tiesia raudoną kilimą, „Sirenos“ juo palydi ir apsauginis Menų spaustuvėje jau veria žvilgsniu. Akimirką susimėtau, kažkaip nejauku, ką nuo ko saugo, gi čia ne akropolis, o menų spa, ne materialių gėrybių susirinkom.

Tokio menų spa beveik negaliu pažinti, įveda pro slaptas duris, viduje viskas kaip ŠMC prieš porą metų - iš dangaus nuleistos „ledinės„ dienos šviesos lempos, jokių minkštakėdžių, sėdam ant kiniškų plastmasinių, viskas taip sugrūsta, gal nieko, jaučiuosi artima savo kaimynams. Štai kasininkės - kita kasta, čia jos pagerbtos, ant pakylos tvirtose kėdėse, pasipuošusios kaip darbe - juodos kelnės, žydri marškiniai ir prijuostės lygiai „Maximos“ mėlynumo. Mes ateiname, o jos jau dirba, skenuoja nesustodamos, pypsėjimas ir žmonių šurmulys, nieko naujo, net nesuspėji pasijaust nejaukiai kaip būna įžengus į ypatingai aukštos kultūros vietą (nu, operhauzą, pavyzdžiui) su gatvėj nutrintais džinsais.

„Ramiai snaudžia pasukos, / Kiaušiniai išsirikiavę, dėvi kalcio pižamas / Jogurtus visada kamuoja nemiga„. Įdomu, kodėl opera „Geros dienos!“ prasideda nuo lopšinės. „Metró-bulió-dodó„, sako prancūzai, suprask „metro-darbas-miegas“, bet ne ne, čia ne apie prancūzus, ir ne apie lietuvius, čia apie supermarketų kasininkes, tik apie jas. Švelni lyrinė gaida, o kokių juokingų dalykų gali prisigalvoti parduotuvėj tarp prekių lentynų. Iš tikrųjų lyg operoje - visai neblogi balseliai skleidžia vidinius turtus, niekad nepagalvotum, nė neieškotum įdomių dalykėlių po žydrosiomis apykaklėmis. Ir kaip tą lopšinės grožį perkelt į masinės prekybos vietas? Kiekvienąkart kai perku, tikras stresas, šopingcentras šių laikų rykštė, kad jie prapultų kur nors, tie supermarketai.

Nė velnio - įsijungia spigiai džiugi monotonija „Laba diena! Ačiū! Geros dienos!„. Dešimt uniformuotųjų kala lyg iš plokštelės. Libretas - Vaiva Grainytė, muzika - Lina Lapelytė, režisūra - Rugilė Barzdžiukaitė. Visos jos moterys! „Norėčiau sėdėti drevėj / Toli nuo visko / Ir žnaibyti pelėdą...“ Pasakytumėte tai savo bobutėms. „Mano šeimoj tokiu metu gardėsius kepame ir lankome gimines <...> Noriu apsilankyti pas savus / Pasibūti su artimais". Stovėkite kaip norėjote - ant savo kojų - ir pypsėkite sau bėdas skenavimo aparatais. Skaičiuokite ir nesustokite, mikliau, kiek galiu laukti, noriu greičiau namo. Kokia statika šitoje operoje, nieks nekeičia dekoracijų, tik sėdi ir braukia, sėdi ir braukia.

Superturgus užkariauja kultūros šventoves, fyfa šustru leksikonu atsiduria operoje, o čia juk turi už širdies griebti, kažką viduje virpinti. Kontrastai išsižergę, nors scena atrodo padoriai. Muzikoje aukšta ir žema kaip Šekspyro „Globuse", melodinga lyrika arba plikas kelių natų ritmas, tekste ironija ir poezija, buitiškas džiaugsmas ir šventas buities liūdesys. Charakteriai švelnūs ir negailestingi, plokšti ir išmintingi. Kaip iš kasos trauktos kasininkės puošiasi bižuterija, kirpčiukais,  uodegomis, juodais įvairių stilių batais ir kojinėmis pagal savo supratimą, jį galima kritikuoti, bet nežinau, ar rastume ką prikišti kostiumų dailininkei Daivai Samajauskaitei. Įdomu, kaip atrodytų dailieji senamiesčio snobai eidami į darbą šeštai trisdešimt.

Nemėgstu sakyt laba diena, kas čia per formalumas, niekad į pardavėjas nežiūriu, tik į prekes, kai skenuoja. Perku ledų, o ji prašo kortelės iš manęs, tada iš kaimyno, prabraukia, galiausiai sako kainą trečdaliu mažesnę, tai ačiū, sutaupėt man 68 centus. Ji labai gera, rūpestinga ir supratinga. Gaila. Tos, kuri pas sūnų skrenda ir turi laukti oro uoste, gaila, ir isterikės, ir tos nevykėlės, kuriai viskas krenta iš rankų, ir ypač tos dailėtyrininkės gaila, ji už publikuotą diplominį gavo 210 litų. Labai patinka užsispyrusios šviesuolės „Šviežiai spaustos sultys yra vitaminų šaltinis! / Pati renku vaistažoles, / Be to, šiais metais jos taip pabrango - neįpirkčiau / Sveikata - brangiausias mūsų turtas!". Taip išdainuoja dvasingai, atrodo, nesvarbu joms ta apgailėtina kasdienybė, tik amžinosios vertybės ir energetiniai gėrimai kūnui.

„Algos man reikia didesnės, / Nes kava greitai išsibaigia / Penki šaukšteliai - septintadalis mažo pakelio / Vis tamsu ir tamsu: / Ar į darbą eini, / Ar iš darbo grįžti„. Vakarietiškas gyvenimo ciklas Lietuvoje vadinasi „dirbti-pirkti-šmirkti“, ir kuo čia dėtos kasininkės, jos tik dirba ir perka toj pačioj vietoj, mažiau scenoje dekoracijų reikia, kad parodytum tokią realybę. Virš žiūrovų mirksi lempos, lyg šie būtų kasininkės, bet subtiliai, kad patys nejustų tam pačiam rate sėdintys. Prakutę estetai minimalizmo apologetai nebus patenkinti, jeigu pamatys, kad čia ne vien jos yra vargšės. Gražiai iš konteksto ištrauktos jų kančios, į sceną atneštos, po dienos šviesos lempa pakištos, tikras pop-artas, gal Warholas dabar gyvena trijose moteryse.

Gryna ir išvalyta darbininkės giesmė, kiekviena kitokia, bet algos didesnės nori viena, antra, gal ir trečia, jos viena kitą papildo, skaičius nesvarbus, neskaičiuosime pardavėjų, kad suskaičiuotume jų vargus. Masė, kiekis, milžiniški kiekiai, nesibaigiančios akcijos, tūkstančiai minčių, nesustojantis konvejeris. Kas nutiko su existence minimum idėja? Optimizuokitės, galvokite tik apie tai, kas reikalinga, kaip čia galvojate, pamirškite tai, šlamšto atsikratykite. Tegyvuoja švara ir sintetika, nieko gero, jei pienas atsiduoda karve, o žuvis - žuvimi, su feiri plauti obuolius. Slėpti  mintis po uniforma, neišsiskirti ir neteršti eterio. Užsidi... Ne - gauti algą. Krepšys pilnas, čekis išmuštas, klaidų nėra. Linkime jums „Geros dienos!".

 

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.