Pasižiūrėjus Varno „Bakchantes“ kyla esminis klausimas: kur Euripido tekste režisierius įžvelgia ir savo spektaklyje realizuoja tragedijos situaciją ar tragišką personažą?

Galima šito spektaklio mintį pritempti prie tokios išvados: kad dievas Dionisas yra nepripažintas menininkas, kuris ateina keršyti už tai. Jeigu režisierius su kuo nors šiame spektaklyje gali tapatintis, tai tik su Dionisu. Gal dabar jam toks etapas, kai norisi pamokyti ir pabarti.

Režisūrinė spektaklio kompozicija logiška ir konceptuali – tai labiau apoloniškas, o ne dionisiškas kūrinys, pirmiausiai veikiantis protą, skatinantis ne pajusti, bet suvokti spektaklio žaidimo taisykles.

Jeigu reikėtų šį režisierių apibūdinti potencialiems darbdaviams (Lietuvos valstybinių teatrų vadovams), galima būtų teigti maždaug: „Režisierius Agnius Jankevičius yra ambicingas, ant pasaulio pykstantis gabus intravertas“.

Nulenkęs galvą prieš literatūrą, Valius Tertelis apsiėmė scenoje paskleisti ne eksperimentinius ieškojimus, o gerai išmoktą psichologinio realizmo mokyklą. Tačiau spektaklis – tarsi lengvas užkandis prieš pietus.

Jaunoji, Manio ir Dani atstovaujama karta čia – daug labiau miruolė nei menama devyniasdešimt penkerių močiutaitė „tunelio žvilgsniu“. Jaunoji karta nebeturi tunelių – ji plokščia, be matmens „į ilgį“.

Pauliaus Ignatavičiaus spektakliai „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“ ir „Dostojevskis vaikams“: kas suaugusiems neleistina ir vaikams galima?

Visi, kas žiūri spektaklį ar girdi apie jį kalbant, greit suvokia, „apie ką čia”. Garliava mums tapo teatru, į kurio užsitęsusį spektaklį mojame ranka – et, nusibodo!