Spektaklis prasideda tarsi vodevilis. Tačiau skambant kiek nervingai muzikai (paties Matišićiaus grojimo gitara įrašui) išlaikoma ir vis didinama „mirties lauko“ įtampa.

Tarsi pačiam žiūrovui paliekama apsispręsti, ar nepaleisti „Fausto“ siužeto ir tikėti Margaritos ir Fausto meilės istorija bei šėtoniškais Mefistofelio darbais, ar viską priimti kaip naują pasakojimą iš psichiatrinės ligoninės.

Po premjeros darkart pasitvirtino klišė, kad Lietuvos teatro „komforto zona“ vis dėlto yra ten, kur faktą ir tiesmuką jo komentarą keičia prielaidos, apibendrinimai, atsiribojimas, niuansai ir dekoratyvumas.

Atkočiūno jautrumas, man atrodo, kartkartėmis įgyja pigoko sentimentalumo atspalvį – ima pavojingai svyruoti tarp dramatizmo ir melodramatizmo, tarp tikros atjautos ir gan tiesmuko jos „reketo“.

Wagnerio muzika privalai besąlygiškai patikėti kaip tuo Lohengrinu ir neklausinėti nei kilmės, nei vardo. Ir nesistengti priartinti nei prie klausytojo, nei prie mūsų beprotiškus tempus pasiekusio kasdienio gyvenimo.

Priešpremjeriniai Bagossy’o interviu, kuriuose kažkodėl kalbėta apie emigraciją bei socialinį neteisingumą simptomiškai signalizavo apie neaiškų, išskydusį spektaklio fokusą. Šalia gerokai senstelėjusios spektaklio kalbos ir nuolat stringančio ritmo, tai yra didžioji „Lilijomo” bėda.

Vilniaus miesto opera (taip persivadino „bohemiečiai”) žiemos pabaigoje restauravo savo prieš 4 metus pastatytą „Verterį” ir pasielgė stebėtinai toliaregiškai – publika spektaklyje sėdėjo nuščiuvusi, o pabaigoje pakylėta rėkė bravo.

Prisipažinsiu, monospektaklių nemėgstu.. Ne dėl to, jog šis žanras būtų neįdomus, bet Lietuvoje ne daug kam pavyksta juos įgyvendinti.