Jaunimo teatre pastatytame Algirdo Latėno spektaklyje „Trys mylimos„ žiūrovai pasijuto tarytum XIX amžiaus pabaigos lietuviškųjų vakarų teatre. Lietuviškųjų vakarų vaidinimams ir buvo parašyta ši, tiesą sakant, visai smagi Žemaitės komedija. O aktoriai anais laikais buvo vadinami lošikais. Na, tikrai, per „Trijų mylimų“ vaidinimą XXI amžiaus Jaunimo teatre - kaip anuomet: kasdieniais buities rykais - „bliūdais„ ir suglamžytomis marškomis - apstatytoje scenoje lošikai truputį padainavo, truputį pašoko, truputį „pašposijo“, truputį „palošė".
Šiuolaikiniai lošikai rodė neblogus pagrindinės tuometės vaidybos manieros - perspausto šaržo - sugebėjimus. Ir, aišku, kalbėjo tarmiškai. Kaip kuris moka. XIX amžiaus pabaigoje taip buvo kalbama, nes bendrinė lietuvių kalba dar tik formavosi. 2013 metais taip kalbama todėl, kad - ką gi daryti? - paskelbti Tarmių metai.
Linksma! A.Latėnas pamėgino atkurti tai, ką kalbėdama apie lietuvių teatro pradžią Gabrielė Petkevičaitė-Bitė vadino tautos švente?
Galbūt. Tik ar to pakanka, kai tauta švenčia jau visiškai kitaip ir seniai dainuoja ne apie „du sūrioku„ ar „žalnierėlį, strielba pasirėmusį“? Žinoma, iš Žemaitės „Trijų mylimų" ko nors ypatinga turbūt neišspausi. Jos - žavios, nes paprastos, aiškios kaip dukart du.
„Trys mylimos" - tiesiog gera komiška situacija: šelmis kaimo bernas Liudvikas, XIX amžiaus pabaigos svajonių jaunikis, žvitriai sukasi apie tris moterėles. O jos, kvailutės, už meilės pažadus dosniai susimoka ir tyliai svajoja, kad yra vienintelės.
Tačiau A.Latėnas tikino, kad „Trys mylimos„ turi „gilesnę, nei įprasta manyti, prasmę“. Jos, sako, atspindi tikrąją, chrestomatijų „neiščiustytą" Žemaitę - išreiškia ugningą jos temperamentą, veržlumą, polėkį.
Nepasiginčysi! Žemaitė išties buvo „stipri, aistringa gyvenimui moteris", savo dienų saulėlydyje turėjo, žinoma, ir savo Liudviką.
Vis dėlto tokia ji pasirodė, sakyčiau, tik pačioje A.Latėno „Trijų mylimų" pabaigoje, kai našlė Kyverienė (Nijolė Narmontaitė), valiūkiškai šypsodamasi, nutraukė dingusių pinigų apraudojimą.
Juk Liudviko pavogtas pinigų maišelis buvęs tiktai „makelis su kvitomis nuo mokesčių". Kyverienė atlapojo savo palto skvernus ir parodė akordeoną, kurį nusipirko už anuos išgelbėtus rublius.
Puiki režisūrinė detalė. Graži nenuspėjamo, pašėlusio Žemaitės būdo išraiška!
O paskui jau visiškai akivaizdžiai nebe Kyverienė, bet pati Žemaitė smagiai sau užgrojo.
Ligi tol apie moteriško temperamento proveržius A.Latėnas kalbėjo ne taip subtiliai.
Jis rodė: tos trys mylimos - kaimo dama Kyverienė, stačiokė Petronėlė (Giedrė Giedraitytė) ir kuklioji Domicelė (Neringa Varnelytė) - taip norėjo „apsiženyt", kad tiesiog lipo ant Liudviko (Nerijus Gadliauskas).
Jos lipo ir kone pasigėrėtinai išpildė tai, apie ką choru dainavo spektaklio uvertiūroje, t.y. savo prisistatyme: „Dievas žyna, kas man yra:/Negaliu trivot be vyra."
Negalėjo jos, nors tu ką: viena paskui kitą visaip raitėsi, raivėsi, gulėsi, skėtė kojas, erotiškai dūsaudamos leido savo Liudvikėliui išsitraukti prie krūtinių paslėptus „rublalius" ar kaišioti rankas po sijonais.
Vargšas Liudvikas, iš pradžių kupinas kūrybinio azarto ir įkvėptai besimėgaujantis vyriška savo galia bei išradingumu (bravo N.Gadliauskui!), net suprakaitavo. Pavargo, išseko.
Gal ir visai juokinga. Tokia lietuviškai nekalta arba, tarmiškai tariant, „nezgrebna" kaimo pornografija.
Nors galima manyti ir kitaip: vis dėlto tai buvo ne itin skani, sakyčiau, truputį užgauli Žemaitės vulgarizacija.
Tose moteriško seksizmo scenose „Trijų mylimų„ publika net ošė iš pasitenkinimo. Burnoti susiruošusiai kritikei liko tik iškelti rankas: „Gerai jau gerai, tiek to.“
Vis dėlto A.Latėnas - lyrikas. Jis nesusiturėjo ir į savo „Tris mylimas" įbėrė gerą žiupsnį romantikos - į sceną įvedė Barbelę, kurią Žemaitės herojus pirmajame savo monologe minėjo kaip atsarginį variantą, bet paskui užmiršo.
Barbelė (Jonė Dambrauskaitė) - balta ir graži, ji tyliai, bet atkakliai persekiojo „uždarbiaujantį" Liudviką kaip šviesiausias prisiminimas ir tikriausios meilės pažadas.
Galima nujausti: pabaigoje šis Liudvikas ne iš nusikaltimo vietos nešė kudašių, bet pagaliau supratęs, kad svarbiausia meilė, o ne pinigai, „papūkšt in Kaukazu" su savo Barbele.
Šia prasme A.Latėnas tarytum sušvelnino Žemaitę - ji, atrodo, neturėjo tokių iliuzijų.
Vis dėlto kaip gerai, svarsčiau „Trijų mylimų" pabaigoje, kad A.Latėnas sumanė pasisemti iš tarmiškos kalbos aruodų.
Tie šiandien itin originaliai skambantys senieji žodžiai ir žodelyčiai veikia, intriguoja net tada, kai teatras to nedaro.
