Visai neseniai baigėsi Kauno architektūros festivalis. Jo metu Laisvės alėjoje buvo išstatyti skydai su garsių architektų svarbiomis mintimis. Į vieną garsiausių Ludwigo Mies van dar Rohe „Mažiau yra daugiau" (less is more) architektas Robertas Venturi atsakė: „Mažiau yra nuobodu" (less is a bore). Ir nors šis tekstas ne apie architektūrą ar postmodernizmą, vis dėlto šių frazių dialogas, prisimintas einant Laisvės alėja iš teatro ir padėjęs mintyse pabaigti ką tik matytą Artūro Areimos režisuotą „Vyšnių sodą", atrodo puiki pradžia tekstui apie šį spektaklį.
Spektakliai, žinia, nebūtinai baigiasi aktoriams nusilenkus, uždangai, jei tokia vis dar naudojama, užsiskleidus, susirinkus mantą iš rūbinės, užvėrus teatro duris. Su spektakliu galima gyventi kelias valandas, dienas, kartais mėnesius, o itin retais atvejais, ir ne vienerius metus. Man „Vyšnių sodas„ baigėsi iškart po Laisvės alėjoje perskaityto „mažiau yra daugiau“ ir išgirdus spektaklio, vis dar einančio kartu, atsakymą: „bet juk taip nuobodžiau". Tą akimirką net pasirodė, jog tai galėtų būti Areimos režisūrą apibūdinantis šūkis.
Dar prieš prasidedant „Vyšnių sodui" buvo gan aišku, kad režisierius nori kalbėti apie teatrą, apie save teatre ir renkasi stanislavskišką pjesės interpretaciją. Programėlė išdavė, jog spektaklyje galėsime pamatyti Artūro Areimos alter ego (o mokantiems dramą mintinai turėjo būti aišku, ir kuris tai personažas). Dar galima buvo nuspėti, kad režisierius nebebus chuliganas: jis subrendo rimtam menui. O pasidomėjus teatro platinta informacija prieš premjerą, nekilo abejonių, kad Areima ir dirbo rimtai: peržiūrėjo ne tik lietuvių „Vyšnių sodo" pastatymus ir labai apgalvotai perspėjo žiūrovus, kad spektaklis bus intelektualus, gali tekti ne viską suprasti, o nesupratus nederėtų kaltinti spektaklio, geriau grįžti ir dar pasigilinti.
Tad minia intelektualų ar šiaip režisieriaus paprotinimų nepabūgusių žmonių susirinko žiūrėti atsisveikinimo su vyšnių sodu istorijos. Spektaklis prasidėjo balta drobule su įplyšimu kairėje, ant kurios projektuotos vaikystės nuotraukos. Toks švelnus buitinis romantizmas. Pirmas veiksmas prasideda taip pat kiek romantiškai, nostalgiškai. Su nervingais protrūkiais, skraidančiais daiktais, psichiatrinės ligoninės pacientus primenančiais personažais (kas nuolat geriamų vaistų nuslopintas, kas nesitvardantis neurotikas, kas išpuoštas šizofrenijos ar autizmo požymių). Bet vis dėlto į visus juos žvelgiama švelniai, truputį romantizuojant, kaip kad XX a. 7-8 dešimtmečiais į savo fotografuojamus žmones, miestus, erdves žvelgė, pavyzdžiui, Romualdas Rakauskas ar Antanas Sutkus: sovietinė buitis buvo beprotiška, bet ir ją buvo galima švelniai romantizuoti.
Psichiatrinės ligoninės atmosfera sukurta ne tik deformuotais personažais (turint omeny tiek fizinę deformaciją - kaip Sauliaus Čiučelio susisukusį, persikreipusį Trofimovą, - tiek charakterio, kurią patyrė, regis, visi personažai), bet ir elgesiu su pjese: režisierius dramą iškupiūravo, atsisakydamas vystyti kai kurias svarbias santykių linijas ir taip sukurdamas trūkinėjančios sąmonės, nesugebančios matyti visumos, neišskiriančios pagrindinių aspektų, nesuvokiančios laiko, įspūdį. Pavyzdžiui, spektaklyje beveik nebelieka Varios (Indrė Patkauskaitė) ir Lopachino (Tomas Rinkūnas) santykių linijos; Lopachino ir Ranevskajos (Daiva Stubraitė) santykis taip pat fragmentuotas; nors spektaklyje Šarlota (Liucija Rukšnaitytė) ir yra, nors pasako vieną monologą, vis dėlto ji lieka visiškai bereikšmė, o dramoje sukurtas nuoseklus scenų peraugimas vienos į kitą apskritai pradingsta.
Toks fragmentavimas, sąmonės trūkinėjimas puikiai dera su režisieriaus pasirinkimu kalbėti apie nesvarbius, nereikalingus, nereikšmingus žmones. Žiūrint spektaklį negalima suabejoti, kad visi esantys scenoje, ne kažin ką teveikiantys (stovintys, gulintys, sėdintys, valgantys, kur nors pasilipantys, kur nors nueinantys) yra visiškai nesvarbūs. Jie tiesiog šiaip sau čia, greičiausiai tam, kad scenoje nebūtų tuščia. Vienintelis personažas, kuris turi daugiau gyvybės, vienintelis ne visai išprotėjęs (nors, kaip teatro atstovas, kiek šizofreniškas) yra Lopachinas - režisieriaus alter ego. Jis vienintelis racionaliai mąsto, kai visi aplinkui valgo saldainukus, tabletes ar yra paskendę įvairiose pseudofilosofijose. Jis vienintelis imasi veikti, užuot tiesiog laukęs, kol kas nors įvyks. Ir jam svarbu, kaip pasirodo paskutiniame veiksme, iškirsti vyšnių sodą: atsinešęs kirvį Lopachinas spektaklio pabaigoje išvaro ponus iš dabar jau savo dvaro. Jis gal net taps milžinu, koks ir turėtų būti žmogus, gyvenantis šalia milžiniškų miškų, neaprėpiamų laukų su plačiausiais akiračiais.
Negalima teigti, kad ir pats režisierius jaučiasi jau išvaręs tuo senuosius ponus, užėmusius labai tvirtas pozicijas teatro pasaulyje. Tačiau kaip ir Lopachinas spektaklio pabaigoje, regis, kirvį jau kelia, bando nusiplėšti kažkokiu būdu įgytą chuligano etiketę ir klijuotis naują - intelektualaus teatro kūrėjo.
Tik gal kiek per anksti. Nes norint išvaryti ponus, iškirsti vyšnias, reikia turėti ką statyti. Štai Lopachinas turi vasarnamius. Ir nors Artūras Areima gali daug spręsti per formą (pavyzdžiui, ypač dažnai pasirenkamą vaidybos formalizmą), pats kuriasi scenografiją, pilnutėlaitę skirtingų nuorodų (lempos, tapetai, kostiumai, knygos, vaistų buteliukai iš skirtingų laikmečių, turto ir skurdo, namų ir ligoninės kontrastai), žaidžia dviprasmybėmis (sakant pjesės frazes elgiamasi priešingai; Trofimovui įduodama skaityti „Žuvėdra", ir net leidžiama palakstyti žuvėdriškai klykaujant, - tik, žinoma, ne Čechovo, o Richardo Bacho knyga), - tačiau vis pristinga idėjos, kur visas tas priemones sudėti. Turimomis režisierius manipuliuoja entuziastingai, energingai, manydamas (bent susidaro toks įspūdis), kad kuo daugiau visko spektaklyje parodys, kuo daugiau visko pridės, kuo smarkiau užsimos kirviu, tuo daugiau prasmės ir kokybės sukurs.
Deja, kokybei „Vyšnių sode„ sutrukdo ne tik vis dar turintys tobulėti jaunieji aktoriai (atliekantys daugumą vaidmenų), bet ir tas didus noras padaryti, pasakyti daug. Mažiau, jei esi formomis puikiai manipuliuoti mokantis postmodernistas, yra nuobodžiau, bet šiuo atveju mažesnės ambicijos būtų pagelbėję kuriant daugiau kokybės, suteikiant spektakliui vientisumo. Mažiau noro būti nauju ponu būtų padėję kurti savo asmeninę (net jeigu ir mužikišką, kaip Lopachino) kalbą, savo santykį su drama ir personažais. Regis, režisieriui tereikėjo įsiklausyti į Trofimovo patarimą Lopachinui: „Atprask nuo to įpročio - maskatuoti“. Mažiau maskatavimo būtų buvę kur kas geriau.
