Kokia idėja slypi už „purvo saugyklos“ estetizavimo? <...> „Kaip jūs jaučiatės dabar, kai grožio yra per daug?“, – klausia Maiklas. Šis klausimas gali būti adresuotas ir „Sugrįžimo“ žiūrovams.
Spektaklis „Milena“ savo meditatyviomis vaizdo projekcijomis ir ilgais Milenų šokiais be žodžių yra tarytum egzorcizmo seansas Kafkai, it mėnuliui temdančiam Milenos saulę.
Gregersas pasodina į tiesos fotelį – tik, skirtingai nei „Matricos“ Morfėjus, savo aukoms jis neduoda rinktis tarp tiesos ir nežinojimo. Raudonoji piliulė yra sugirdoma per prievartą.
Su „Mein Kampf“ pataikyta į dešimtuką netyčia – juk niekas neplanavo, kad spektaklis taip suskambės šių dienų visuomenės protestų prieš valdžių veidmainystę fone. Bet tai nėra parodomasis, prikišamasis aktualumas.
„Alisa veidrodžio karalystėje“ – tai kelios neprailgstančios valandos teatrinių stebuklų magijos kupiname spektaklio pasaulyje. Tempas greitas, apgavystės vikrios, iliuzijos apgaulios, – kūrinys ir režisierius sutverti vienas kitam.
„Švyturyje“ bandoma atverti kone į išprotėjimą panašėjančią vienatvės dimensiją – tokią, kuri temdo sąmonę. Kurioje viskas susilieja ir neįmanoma įnešti išorės spalvų ir vėjų. Gal pati scena čia ir yra toks vienatvės švyturys?
Tamsus miškas – tokia asociacija greitai gimsta stebint spektaklį, kuriame nemažai veikia tuščios ir tamsios scenos dalys. <...> Tamsus miškas yra ir neišlikusi pačios Milenos Jesenskos istorija, sudeginta laiškuose.
Nors aprašyme mini, kad spektaklis yra šiltas ir šmaikštus, iš tiesų tai – liūdnas kūrinys. Palyginti su knyga, kuri pilna gyvenimo, spektaklis „Mergaitė su šautuvu“ – tamsesnis. Tiesa, šią tamsą galbūt labiau jaučia suaugusieji žiūrovai, kurie skaito tarp eilučių.
