Nežinau, kuo savo vaikystėje užsiėmė kiti vaikai, bet pati labiausiai mėgdavau atspindžius – pernelyg ilgai spoksoti į baloje ar kibire vandens atsiveriančius pasaulius, tyrinėti kambarį žvelgiant per veidrodžio stiklą. Atrodė, dar truputukas ir galėtum ten įšokti ir apsižvalgyti, atspindys ilgai žiūrint atrodydavo nebe atspindžiu, o portalu – mistišku, magišku, masinančiu. Vieną esminių vaikų literatūros klasikos istorijų parašęs Lewisas Carrollis, regis, mąstė apie tą patį, nes antroji knyga apie mažos mergaitės Alisos nuotykius „Alisa veidrodžio karalystėje“ pasakoja būtent apie į veidrodžio pasaulį įpuolusią mergaitę. Pagal šią knygą sukurta premjera mažiesiems žiūrovams režisierius Žilvinas Vingelis pradėjo Nacionalinio Kauno dramos teatro sezoną.
Tiems, kas yra matę bent kelis Vingelio spektaklius, vos išgirdus „Alisos veidrodžio karalystėje“ pavadinimą, iš karto turėtų būti aišku, kad režisierius pasirinko sau ypač tinkančią medžiagą. Magiškam iliuzijų, pokštų ir nelogiškų dėsnių pasauliui režisieriaus darbas su vaizdo projekcijomis, cirku ir šaržuotais, lengvai paklaikusiais personažais čia puikiai tinka. Taip pat sunku nuneigti, kad žaismingas ir iliuzijų pilnas šio režisieriaus braižas ypač tinkamas vaikų teatrui, tad jau dabar nebus didelė išdavystė pasakyti, kad dar tik pirmas Vingelio susitikimas su vaikų auditorija yra sėkmingas.
Scenoje sutinkame dvi Alisas. Viena jų – aktorė Miglė Navasaitytė, kurianti Alisos vaidmenį, kita – cirko akrobatė Aino Mäkipää, savo gebėjimais ant scenoje įtaisyto kiniško stulpo suteikianti Alisos veikėjai savito pasiutimo ir sapniškumo. Pirmajam jų susitikimui asistuoja dvipusis veidrodis – Mäkipää netikėtai išnyra prieš Navasaitytę, besižvalgančią po kambario atspindį, bandančią įžiūrėti tolimiausią jo kertelę, ir valiūkiškai įtraukia Alisą į keistą ir nelogišką veidrodžio karalystės pasaulį. Jame Alisa neįtikėtinai greitai apsipranta ir išsikelia tikslą – šioje neįprastoje žemėje, kur ypač dažnai veikia šachmatų motyvas, tapti valdove.
Kad taptų valdove, Alisa turi sutikti daugybę įvairių personažų: mergaitė keliauja per keistą pasaulį, kurio veiksmą Vingelis formuoja (kaip ir užrašyta knygoje) scenelėmis, kurių kiekvienoje sutinkama vis po naują knygos veikėją. Alisa kalbasi su gėlių pieva, sutinka Baltųjų ir Juodųjų valdoves, į aršią kovą puolančius raitelius, smagųjį kiaušinį Kliunkį Pliumpį, beje, susilaukusį seniai teatro salėje negirdėto žiūrovų juoko, entuziazmo ir plojimais išreikštų liaupsių, taip pat išvysta dviejų herbų – liūto ir vienaragio – kovą.
Šie susitikimai ir tampa puikiausia terpe atsiskleisti Vingelio teatriniam stiliui ir gebėjimams – scenoje maišosi iš užkulisių nardančios dvi Alisos, nuolat esame apgaudinėjami, kurią atlikėją iš tiesų matome, o žvelgdami kad ir į raitelį su arkliu, akimirką turime paskaičiuoti, kur prasideda ir kur baigiasi vieno ir kito aktoriaus kojos. Senoje kūrybingai naudojamos pasaulį išplečiančios vaizdo projekcijos – Alisos rankose laikoma šachmatų lenta projekcijoje atvaizduoja atgijusias figūras, o iš viršaus nuleista plokštė staiga tampa valgiais nukrautu stalu.
Vingelio scenos magijai kurti puikiai padeda ir gyvus ir įtraukiančius veikėjus reprezentuojantys Renatos Valčik kostiumai – per akimirką žmogų į avį transformuojantis šalmas, siurrealią gėlių pievą kuriančios gėlių kepurės, ant dviejų brolių galvų pūpsančios Alisą įdėmiai sekančios akys ar kiaušiniškai ovalus ir, kaip pats veikėjas, šmaikščiai spalvotas Kliunkio Pliumpio kostiumas.
Svarbų spektaklio branduolį sudaro puiki teatro aktorių ir šiuolaikinio cirko trupės „Kanta Company“ masuotė – chaotiška, juokinga, išraiškinga grupė atneša didžiulę dalį spektaklio gyvybės. Per akimirką šie juodai apsirengę aktoriai tampa arkliais, gėlėmis, net švendrais ir pro juos komiškai plaukiančia vieniša žuvimi, – chaotiškai laksto, reaguoja greitai ir ekspresyviai.
„Alisa veidrodžio karalystėje“ – tai kelios neprailgstančios valandos teatrinių stebuklų magijos kupiname spektaklio pasaulyje. Spektaklio tempas greitas, apgavystės vikrios, iliuzijos apgaulios, o galiausiai šis spektaklis yra puikus pavyzdys, kai kūrinys ir režisierius yra tiesiog sutverti vienas kitam.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
