Čiliečių kilmės rašytojas Roberto Bolaño (1953–2003) laikomas vienu garsiausių Lotynų Amerikos rašytojų, metusių iššūkį Márquezo magiškajam realizmui. Apie paskutinįjį Bolaño romaną „2666“, išleistą jau po rašytojo mirties, kritika rašė: „Tai pavojinga knyga, kurioje lengva pasiklysti. Bolaño klausia, kaip menas, formos ir prasmės tarpininkas, gali atspindėti pasaulį, kuriame nė vieno iš šių dalykų nėra? Kaip kalbėti apie planetą, kuri tėra atsitiktinumų ir purvo saugykla?“ Bolaño siūlymas – kalbėti galima išskaidant naratyvą, derinant skirtingas pasakojimo perspektyvas, kuriant naujovišką palimpsestą, maišant skirtingus žanrus, atmetant teminius tabu, reflektuojant pačią literatūros rašymo patirtį ir galų gale pateikiant alternatyvią pasaulio ir galimų gyvenimų viziją.
Vienos iš Bolaño novelių Klaipėdos dramos teatre ėmęsis režisierius Naubertas Jasinskas susitelkia būtent į klausimą „kaip“, mažiau dėmesio skirdamas įžvalgoms apie pasaulį, kuriame gyvename.
Nors neteisinga būtų sakyti, kad pabrėžtinai dirbtiniame spektaklio pasaulyje neatpažįstame šiuolaikinės tikrovės. Priešingai – nuorodų į ją apstu: tai ir santykių vartotojiškumas, ir jaunų žmonių gyvenimo būdo įpročiai, ir populiarioji kultūra, ištrinanti privatumo ir viešumo ribas. Tačiau tai tik ženklai, nuorodos. Dirbtinai sukonstruotas pasaulis lieka įkalintas sterilioje formos eksperimentų laboratorijoje, jis neprasiskverbia pro sceną rėminantį portalą į žiūrovų erdvę (beje, „Menų spaustuvės“ Juodoji salė pasirodė nedėkinga klaipėdiečių spektakliui, nes dėl riboto matomumo buvo galima pasijusti dar labiau atskirtam nuo scenos). Iš esmės įdomus režisieriaus sprendimas apie pasaulio purvą kalbėti maksimaliai išryškinant scenos švarą, jos akinamą baltumą (scenografas Tadas Černiauskas). Irstantis Maiklo kūnas vaizduojamas kaip oro pripūstas žmogaus siluetą primenantis maišas. Žano Klodo Vileniovo santykiavimas su lavonu parodytas kaip estetizuotos konvulsijos. Tačiau ko siekiama tokia inversija, kokia idėja slypi už „purvo saugyklos“ estetizavimo?
Spektaklio pradžioje stebime tipinį santykių krizę išgyvenančios poros kivirčą. Aktoriai Justina Vanžodytė ir Džiugas Grinys juda ir kalba lyg humanoidai, jų ryškiai nugrimuoti veidai negyvi, balsai medijuoti, o judesiai mechaniški. Netrukus, Grinio Maiklui naktiniame klube mirus, veiksmas persikelia į morgą, kurio darbuotojos (Digna Kulionytė ir Ieva Navickaitė) irgi primena mokslinės fantastikos veikėjas. Kontrastas tarp situacijos ir reakcijos į ją (striptizo klubo drabužiais vilkinčios merginos lengvabūdiškai čiauška, glaustosi prie skrodžiamo kūno, darosi selfius) išdidinamas iki kraštutinumo. Patoanatomėms nusprendus pagrobti Maiklo kūną ir iš jaunos Maiklo mylimosios (Samanta Pinaitytė) pareikalauti už jį išpirkos, Maiklas pradeda savo kelionę anapusiniame pasaulyje. Jo Euridikė (Rimantas Pelakauskas) pasirodo besanti senas žmogus, visą gyvenimą „čiulpęs grožį iš mirties“ ir dabar bandantis suprasti, „ką reiškia gyvenimas, kai viskas tampa per vėlu“. „Kaip jūs jaučiatės dabar, kai grožio yra per daug?“, – klausia Maiklas. Šis klausimas gali būti adresuotas ir „Sugrįžimo“ žiūrovams.
Galbūt spektaklio kūrėjai to ir siekė – išdailintų kūnų, jų linijoms idealiai pritaikytų kostiumų (jų autorė Liucija Kvašytė), gestų, judesių ir žodžių precizikos, rafinuoto muzikos skambesio. Kompozitorės Agnė Matulevičiūtės sukurtam siurrealistiniam garsovaizdžiui spektaklyje tenka ypatinga reikšmė. Jis tarsi įkūnija konceptualią įtampą tarp dirbtinumo ir natūralumo, tarp gyvybės ir mirties. Šios įtampos galima ieškoti ir kituose spektaklio segmentuose, tačiau nuoseklaus principo rasti nepavyks. Aktorių vaidyba, muzika, scenografija, kostiumai, Dainiaus Urbonio šviesos, Martyno Norvaišo vaizdo instaliacijos, netgi Edgaro Gerasimovičiaus dramaturgija – atrodo, kad visų šių elementų autoriai tyrinėja savo sritį, vedami režisieriaus užduotos idėjos, tačiau jų atradimai nesusipina į vienisą formos ir prasmės tinklą. Gal tai ir yra režisieriaus atsakas į klausimą, kaip galima kalbėti apie šiuolaikinį pasaulį?
Rómulo Gallegos premija, laikoma Lotynų Amerikos Nobeliu literatūros srityje, Roberto Bolaño buvo apdovanotas tik praėjus keleriems metams po jo mirties. Anaiptol nelinkiu tokio likimo Naubertui Jasinskui, – veikiau padrąsindama noriu priminti, kad daugelio radikalių eksperimentatorių idėjos pralenkė laiką. Bet tam reikia turėti aiškią ir argumentuotą naujos meninės kalbos ir teatro paskirties viziją. Kol kas daugiausia stebime išradingus, kartais rafinuotus, tačiau, regis, savitikslius žaidimus forma. Sakysite, žaidimas ir neturi kito tikslo, išskyrus save patį? Taip, tačiau prasmę jam suteikia tik laisvavališkas žaidėjų susitarimas žaisti kartu. Atrodo, kad „Sirenose“ (spektaklis buvo pristatytas Lietuvos teatro vitrinoje) šis sandėris neįvyko, tad belieka tik spėlioti, kiek „Sugrįžimo“ žaidimo entuziastų yra tarp Klaipėdos dramos teatro žiūrovų...
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
