Režisierės Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės spektaklis „Mergaitė su šautuvu“ Vilniaus teatre „Lėlė“ yra sukurtas pagal to paties pavadinimo Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki knygą. Knygoje pasakojama apie mergaitę-partizanę, kurios šeima buvo ištremta į Sibirą, o ji pati, likusi be šeimos, prisiglaudė bunkeryje ir tapo laisvės kovotojų būrio nare. Nors spektaklio aprašyme paminėta, kad spektaklis yra šiltas ir šmaikštus, iš tiesų tai – liūdnas kūrinys. Palyginti su knyga, kuri pilna gyvenimo, – tamsesnis. Tiesa, šią tamsą galbūt labiau jaučia suaugusieji žiūrovai, kurie skaito tarp eilučių. Vis dėlto išgryninus pagrindinę knygos liniją ir nuėmus didžiąją dalį „karamelių ir cukruotų riešutų“, lieka tai, su kuo po spektaklio veikiausiai reikės tvarkytis: tiek tėvams, tiek vaikams. Gal tai yra gerai – spektaklis provokuoja pokalbį. Nelengvą, neturintį atsakymų, tokį, apie kuriuos sakoma „reikia išbūti“ ir kokius šiame laike mums retkarčiais tenka turėti su savo nerimaujančiais vaikais.
Be jokios abejonės, viskas būtų kitaip, jei galėtume gyventi pasakų pasaulyje ir žiūrėti šį spektaklį tik kaip seną, nebeaktualią istoriją apie anuos sunkius laikus, kuriais mergaitėms tekdavo neverkti net tomis akimirkomis, kai jų visą šeimą išveždavo į Sibirą. Nekyla abejonių, kad šiandien mums reikia tokių kūrinių, tokių temų, kad teatras tam – tinkama vieta, ypač jei po tokių spektaklių organizuojami vakarai su miško arbatomis ir pašnekesiais (toks buvo numatytas po vienos iš premjerų). Bet kartu man atrodo, kad kuriant tokiomis temomis reikėtų tūkstantį kartų persvarstyti kiekvieną žodį ir kiekvieną gestą, kurį nuo scenos rodome vaikams. Scena viską paryškina ir išdidina. Čia matome neįtikėtinai emociškai stiprią mergaitę, aktorės Indrės Vėlyvytės kuriamą Magdę. Tėčio išmokyta įvairiausių gudrybių, kaip išgyventi gamtoje, ji drąsiai deklaruoja „indėnai neverkia“, kone visą laiką yra pavydėtinai pakilaus ūpo ir sukasi sunkiame gyvenime kaip mikli voveraitė (tikrasis vidinių siaubų paveikslas parodomas tik sapno mizanscenoje). Veikiausiai toks vaidmuo kuriamas norint atsverti istorijos sunkį, juk spektaklis – vaikams. Nors knygoje taip pat yra frazė „indėnai neverkia!“, vis dėlto knygos iliustracijos pateikia visą Magdės jausmų įvairovę, perteikia nerimą, baimę, siaubą, o šypsena, kaip ir priklauso vaikams, pasirodo tik akimirkomis, kai viskas pasaulyje pasimiršta ir pasirodo lapė ar uoga, iškyla prisiminimas apie kumeliuką, kažkas kyšteli šokolado gabalėlį ar šuo lyžteli ausį. O štai spektaklyje Magdė visada susitvardžiusi, entuziastinga ir optimistiška – nenusimena net tada, kai jai iš panosies išveža visą šeimą. Nesu tikra, kokia žinutė siunčiama vaikams. Raginimas neverkšlenti? Po viso to, ką sociumui per pastaruosius dvidešimt metų pavyko nuveikti emocinio intelekto srityje ir jau pasiekus ribą, kai net ir vyrams „išduotas leidimas“ verkti?
Išskirtinės spektaklio savybės išryškėja kaskart Vėlyvytės Magdei nusileidus į publikos zoną: tai, kaip ji bendrauja su mažaisiais žiūrovais, tarp scenos tikrovės ir publikos palaiko vaikų teatre labai retą rimtumo, sukauptumo, gilaus žmogiško ryšio atmosferą. Patekusi į publikos teritoriją, Magdė tarsi susisaisto su vaikais, nes visada turi jiems nejuokingai reikšmingų užduočių: palaikyti dinamitą, perskaityti laišką iš Sibiro, nuspręsti, ar verta rizikuoti gyvybe dėl savo krašto laisvės. Vaikais čia pasitikima, niekas nepaprastinama ir nesumažinama vien dėl geresnės nuotaikos. Ir vaikai tai jaučia – mažųjų publika čia kaip reta dėmesinga. Daugiau dvejonių kelia pasirinktos partizanų dainos, kurios vaikų auditorijai, man regis, jau per daug hardcore: čia nuskamba nuo „vyrai jiems paruoš kapus“ iki „sudie, broliai milžinai, sudie, tėveliai amžinai“.
Spektaklio „Mergaitė su šautuvu“ kūrėjai laikosi absoliutaus minimalizmo: Dominyko Digimo muzikos – tik keletas grybšnių, lyg taip pat bijant palikti miške per ryškų savo buvimo pėdsaką. Įdomu, kad ryškiausią muzikos intarpą išgirstame Magdės sapno metu – per muziką tarsi atveriamas tikrasis mergaitės vidinis pasaulis, arba galimybė gyvenimui garsiai skambėti tik miegant, nes tikrovėje turi būti tylus ir nepastebimas. Mariaus Vaitkaus kurti scenos objektai taip pat vos keli: tai dinamitas, patikimas pasaugoti vaikams-žiūrovams; skrynia – nedidelė slėptuvė, į kurią, surietusi kojeles, mergaitė telpa prigulti; medinis rūpintojėlis; šuo Margis, kuriam pritaisoma medinė koja; lėlės – partizanų būrio nariai, atitinkantys Linos Itagaki piešinius (juos visus valdo Mokytojo vaidmenį atliekantis aktorius Dainius Tarutis). Scenoje nėra jokio pertekliaus – visko tik tiek, kiek būtina, kad istorija vyktų.
Svarbus vaidmuo spektaklyje, kaip ir knygoje, tenka batams. Lėlių torsai trumpi, jų esmę sudaro galva ir batai, o batuose dar sudėta ir žinutė apie gyvybę: pilni batai – žmogus yra, tušti batai – žmogaus nėra. Finalinėje spektaklio scenoje, kitaip nei knygoje, batams atitenka paskutinis žodis. Marcinkevičiaus ir Itagaki kūrinys užbaigiamas iliustracija, kurioje vaizduojama, kaip po rusų traukiniu sprogsta mergaitės atgabentas dinamitas, o mergaitė-didvyrė su šuneliu iš toli stebi sprogimą. Magdė saugi, Magdė gyva, viltis – taip pat. Spektaklio paskutinė scena šiek tiek pakeičia, o gal pratęsia istorijos trajektoriją: mergaitė kartu su Mokytoju nusiauna batus. Batai pastatomi šalia nebegyvų partizanų batų. Scena ištuštėja, lieka tik apavas.
Ir prie Dunojaus, Budapešte, yra tuščių batų – šešios dešimtys porų, skulptoriaus Djulios Pauerio sukurtų ir išrikiuotų Vengrijos Holokausto aukoms atminti. Ir „Lėlės“ teatro scenoje nuo šiol yra tokių batų, iš kurių išlipama prieš pat pabaigą. Nežinau, ar vaikai gali išgyventi pasaką be laimingos pabaigos. Taip pat nesu tikra, ar atėmus laimingą pabaigą nereikėtų palikti bent jau vilties. Vis dėlto Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės darbas atspindi tikrovę: niekas šiandien nežino, kaip tą viltį vaikams suteikti, ir kokiomis miško pasakomis galėtume tai padaryti.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
