„Keliaujančiuose“ viskas labai paprasta, tarsi nėra jokios pozos ir svarbos, nieko, kas turi būti pasakyta. Kūrinys praeina kaip sakralus žmogiškumo išdainavimas, ištylėjimas, išvaikščiojimas.
Vos trečiame spektaklyje su kaukėmis vaidinantys ispanų trupės „Kulunka“ aktoriai su šia sudėtinga užduotimi susitvarko puikiai: nė viena galva neatrodė per didelė kūnui, o gestas – komiškai per mažas.
Teatras apgaubė paslaptinga atmosfera, tačiau paties pastato istorija šioje kelionėje perteikta pernelyg asociatyviai, beveik abstrakčiomis baltosiomis eilėmis.
Spektaklis – tai Oskaro kelionė, į kurią jis kviečia visus, kurie pasirengę priimti kitus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Kurie pasirengę mylėti ne abstrakčiai visus, o labai konkrečiai – kiekvieną.
Aktoriams nusilenkus ir išėjus iš scenos, mus numeruojančius žetonėlius tebeturintys žiūrovai, pamatę, kaip tai ką tik darė aktoriai, leidosi į sceną ir ėmė savuosius kabinti ant baltos negyvos šakos.
„Kuris kurį“ paneigia mintį, kad teatras abejingas savo žiūrovams. Šis spektaklis atveria erdvę ne tik vaikų žaidimui ir vaizduotei, bet ir suaugusiųjų įsitraukimui, kviesdamas mąstyti, jausti ir dalyvauti.
Eglė Švedkauskaitė pasitelkia ne tiesmuką, o performatyvų, vizualiai ir emociškai paveikų pasakojimą: įtampa auga nuosekliai, lydima mistiškos muzikos, kuri neleidžia atsitraukti nė akimirkai.
Regis, kad būtent pilnai protesto dvasiai perteikti NON+ULTRAS šio to pritrūksta. Galbūt energinio chaoso užtaiso, nes viskas atrodo labai sukuruota ir labai tvarkinga.
„Pažadink savo vidinę deivę“ viskas kuriama tarsi prabėgomis – tiek tekstas, tiek vaidyba, tiek režisūra yra tokie lengvi, kad nori nenori primena iš XIX a. atkeliavusį „gerai sukaltos pjesės“ konceptą.
