Režisierius Agnius Jankevičius statomų spektaklių gausa beveik nenusileidžia pačiam Borisui Dauguviečiui, kurio auskaru šiemet buvo apdovanotas per Auksinių scenos kryžių teikimo ceremoniją. Jei teatro gerbėjas per sezoną apsilanko trijose skirtingų teatrų premjerose, jis greta kitų spektaklių per metus išvysta bent tris A.Jankevičiaus premjeras skirtingose Lietuvos scenose.
Kaune teko matyti du naujausius režisieriaus darbus: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) teatre sukurtą spektaklį „Šokis Delhi„ pagal rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatytą „Gentį“ pagal lietuvių literatūros klasikės Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas".
Kodėl puolama publika?
I.Vyrypajevo kūrinys tinka A.Jankevičiui. Tai kasdienės, iki absurdo išgrynintos ligoninės laukiamojo istorijos.
Miršta Katios (Agnė Ramanauskaitė) motina (Jūratė Onaitytė), apie tai jai praneša draugė (Goda Piktytė). Paguosti atkeliauja ir mylimas Andrejus (Aleksandras Kleinas), namie palikdamas žmoną (Gabrielė Aničaitė). Į visus pokalbius savais reikalais vis įsiterpia medicinos sesuo (Indrė Vėlyvytė).
Septyniose situacijos variacijose mirties patale guli vis kitas personažas, o laukiamajame kas kartą vyksta beprasmiai, o gal atvirkščiai - giliaminčiai pokalbiai. Svarbiausia, kad kiekvieno jų tema anaiptol nėra susijusi su prisiminimais apie mirštantįjį.
A.Jankevičius nardo ironiškuose dramaturgo tekstuose, kritiškai užkabinančiuose jam visuomet aktualias asmens ir visuomenės, žmogaus sąmoningumo ir meilės temas. Su pasitenkinimu režisierius pasinaudojo proga atviram pokalbiui su publika, tačiau pats čia pat jį sustabdė.
Seselės monologas apie mirties (ne)suvokimą paverstas šauksmu iš tribūnos, kurioje mėgtų stovėti pats režisierius. Nežinia, ar bijodamas publikos, ar nuvertindamas galimą dalyvavimą, A.Jankevičius atsisakė suteikti jai teisę pasisakyti. Tad kam tuomet ją pulti?
Atrodo, kad kūrėjas ėmėsi vienpusio bendravimo, atakavo žiūrovus teiginiais, turėjusiais supurtyti jų sąmonę. Šiandien pulti užliūliuotą publiką nėra blogiausias sprendimas, tačiau pats režisierius pasirodė kaip melagis ar bent bailys, jei nesuteikė progos jai aktyviai reaguoti. Žiūrovai liko lyg kažko nesupratę.
Iliustracija su žiedlapiais
„Genties" publika, atvirkščiai, liko sujaudinta ir apsiašarojusi. Atrodo, jautrumas tikrosioms lietuviškų kaimų ir jų žmonių istorijoms - brangiausia, ką turime. Nesvarbu, jei to siekiama nuvalkiotais rožių žiedlapiais ir nevilties riksmais. Tik nesupraskite to kaip kaltinimo publikai. Paradoksali čia A.Jankevičiaus poza.
Režisierius neinterpretavo I.Simonaitytės kūrinio, nepasirinko vienos temos, nepaliko savojo požiūrio. Keista: VDU sukūręs spektaklį, kurio ašis - išskirtinis žmonių gyvenimą pakeitęs šokis, galėjęs atsirasti tik iš asmeninės patirties, kurios jokios knygos neaprašys, tas pat A.Jankevičius kitoje scenoje ėmėsi istorijos iliustravimo, viską skandindamas techniniuose sprendimuose.
Veiksmą savotiškai veda Rožė (Inga Mikutavičiūtė), pasakodama savo išmirusios šeimos istoriją. Joje jai svarbiausia jos motinos Urtės (G.Aničaitė) istorija: Urtė buvo senelės (J.Onaitytė) parduota ir svetimuose namuose Miko (A.Kleinas) pažeminta.
O štai patį režisierių prabėgomis visai domina dėdės Viliaus (Gintautas Bejeris) grįžimas su žmona (Daiva Rudokaitė). Spektaklis baigiamas vienintelio nuoširdaus veikėjo, vyriausiojo Šimonio (spalvingas Gintaro Adomaičio vaidmuo) skausmingiausiu „paskutinio gyvo" likimo paveikslu. Pakeliui - daug dūmų, garso, šviesų, projekcijų.
Žodžiai tapo bereikšmiai
Dauguma „Genties“ aktorių apsiribojo gana tipiškais personažais. Gal todėl, kad Rožė jų niekada nebuvo gyvų sutikusi ir pasakodama negali jiems suteikti konkretesnių bruožų, psichologinių detalių.
Skirtingai nei VDU rodytame spektaklyje, čia buvo sunku klausytis aktorių teksto. Galėjai girdėti juos kalbant, rėkiant, bet žodžiai buvo plokšti, sakytum, bereikšmiai. Net „Šokyje Delhi„ tikrumu ir energijos pritvinkusiu buvimu išsiskyrusi J.Onaitytė „Gentyje“ prigeso.
Abu spektakliai tęsia A.Jankevičiaus mėgstamą vaidybos per žiūrovą formą - ne kartą aprašytą, akivaizdžiai geriausiai veikiančią mažesnėse salėse ir veiksmingą ne kiekvienu atveju.
Po dviejų vakarų mintyse išliko tekstas iš „Šokio Delhi", kad nelaiminga meilė negali būti tikroji. Nesu tikra, kas yra A.Jankevičiaus nelaiminga kūrybos meilė, bet sekant pastarųjų dviejų itin kontrastingų premjerų pavyzdžiu būtų galima tik įtarti, kad laimingesnė ji galėtų būti arčiau šiuolaikinės, aktualios, ironiškos dramaturgijos, kurioje kol kas labiausiai trūksta atviros diskusijos.
