Rolando Kazlo ir „cezario grupės“ premjera „Tankumyne“ gali pasitarnauti kaip kultūros istorijos žinių viktorina. Šįkart inscenizavimui R.Kazlas pasirinko japonų rašytojo Ryūnosuke‘s Akutagawos novelę, kur septyni personažai pasakoja, ką žino apie vieną nužudymą. Vadinasi, apie tą patį įvykį sužinome septynias interpretacijas.
Iš trumputės novelės R.Kazlas ir penki „cezario grupės“ aktoriai sukūrė pusantros valandos spektaklį. Jo vaizdiniai remiasi ne japonų menu, o greičiau senuoju, nespalvotu Holivudo kinu su gražia moterimi, doru vyru, klastingu gangsteriu ir epizodiniais komiškais veikėjais.
Personažus Neringa Keršulytė stilingai aprengė juodai baltais prieškario kostiumais.Veiksmą rėmino scenografės Elvitos Brazdylytės sukabintos vertikalių juodų ir baltų kaspinų užuolaidos, primenančios kino juostas. Avanscenoje lavoną vaizdavo spalvotu atlasu uždengta figūra, primenanti „Oskaro“ skulptūrą.
Pasirodo, jie komikai
Jau per premjerą apie Kristijoną Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą“ įsitikinome, kad R.Kazlo režisūrinė vaizduotė geba sutverti ilgiausius bežodžius vaidybinius etiudus. Ir spektaklis „Tankumyne“, kol pradėjo pasakoti nužudymo istoriją, rodė giedrą, linksmą įsimylėjėlių pasivaikščiojimo priešistoriją. Ir kiekvienas iš septynių ilgesnių ar trumpesnių monologų turėjo – kaip tai pavadinus? – aplinkistorijas, o kiekvieno personažo pasirodymai – tiesiog nušlifuoti koncertiniai numeriai.
Tarkime, R.Akutagawos keliaujantis vienuolis novelėje „Tankumyne“ turi vos keliolika eilučių teksto. R.Kazlo spektaklyje jis virto prašmatniu ir komišku šventiku švaruoliu. Jį vaidinantis Vytautas Kontrimas nešiojasi ne kryžių, o šepetį, ir kol juo išsivalo sutaną, skruostus, batus, dantis, publika sočiai prijuokinama. O tai tik jo epizodo pradžia!
Ką tas personažas paliudijo, neatsimenu, bet manipuliacijos su šepečiu, skylėta skrybėle ir ypač su degtukais, išliko. V.Kontrimas, pasirodo, turi komiko gebėjimų, ir R.Kazlas padėjo aktoriui juos pagaliau atskleisti.
Gražuolė Brigita Arsobaitė šįkart paversta gedinčia sene bekrauju veidu, kuris ilgainiui virsta numirėlės kauke, ir visa tai vėlgi su komiškais prieskoniais. O kitąkart senę vaidins Vilma Raubaitė, nes abi „cezario grupės“ aktorės „Tankumyne“ bus gražios ir negražios pakaitomis.
Keli nužudymo variantai
O jau buvau įpratusi, kad „cezario grupės“ valdantysis komikas yra tik Julius Žalakevičius. Jis „Tankumyne“ – elegantiškas gangsteris baltu kostiumu ir siaurais ūseliais. Plėšikas, prievartautojas. Tai jis pasako svarbius šitam literatūros ir teatro kūriniui žodžius apie žmogaus nužudymą: kad užmušti galima ne tik kardu, bet ir valdžia, pinigais, o kartais – giriamaisiais žodžiais. Kraujo nebus, tačiau ar nuo to kaltė nėra sunkesnė – taip svarsto plėšiku vadinamas Tadzemaru.
R.Kazlas pastiprino šiuos žodžius vaizdu. Valdžia – tai aukso grandinė su ženklu, kurią Tadzemaru padėjo ant lavono krūtinės. Giriamieji žodžiai – gerai atpažįstamas valdiškas aplankas, kuriame paprastai teikiami garbės raštai. Pinigai tai pinigai, pro juos, susuktus į tūtelę, J.Žalakevičiaus gangsteris pasižiūrėjo į publikos tankumyną.
Šeima, patyrusi tragediją – nepaprastai graži Vilmos Raubaitės Masago ir lyriškas Pauliaus Čižinausko Takehiro. Jis nužudytas, o kieno kaltė – ar Tadzemaru, kuris vyro akyse prievartavo žmoną, ar žmonos, kuri liepė nužudyti tai regėjusį vyrą, ar tiesiog žmonos nepasitikėjimas ir jos nemeilė atėmė žmogui gyvybę – čia jau ir novelės, ir spektaklio mįslė.
Sukurti savo kūrinį
Spektaklį žiūrėti smagu, „cezario grupę“ mėgstu, R.Kazlą gerbiu ir vertinu, tik nenoriu būti žudikė, apsiginklavusi meilikaujamais žodžiais.
R.Kazlo režisūrinės vaizduotės vaisius raškyti įdomu, tuo labiau, kad kiekvienam spektakliui jis atidžiai ruošiasi ir toji vaizduotė netuščiai trykšta. Bet kai menininkas tiek dosnus, jis kartais įsižaidžia ir užmiršta stabdžius, o spektaklio mintis apsivelia, pasislepia po režisūriniu plepumu. Tuo labiau, kad komiškoji premjeros „Tankumyne“ dalis ir gausesnė, ir įtaigesnė už tragiškąją, kur daugiau blaškymosi ir abstrakčios kentėjimo plastikos (V.Raubaitės Masago scenos).
Monologai tiesiog pralošia judesio scenoms, ypač kai P.Čižinauskui nužudytojo vėlę tenka vaidinti uždengtam ilgų baltų kaspinų kauke. Keistas įvaizdis. Kai P.Čižinauskas vaidina „dviese“ su savo herojaus paltu ir srybėle, pamautais ant lazdos – jau tikriau ir jautriau.
Po premjeros „Tankumyne“ atminty lieka išdailintas paveikslas, kuriame tiek pripaišyta, tiek primarginta, kad išvadai gal tiks R.Akutagawos aforizmas: „Klasikų laimė ta, kad jie mirę. Mūsų ir jūsų laimė, kad jie mirę“.
Arba kitas: „Literatūros kūrinio vertinimas yra menininko ir kritiko bendradarbiavimas. Kitaip tariant, nagrinėdamas kito kūrinį, kritikas viso labo bando sukurti savąjį“.
Tai ir sukūriau.
Aktorius tampa režisieriumi
Aktorius, Nacionalinės premijos laureatas Rolandas Kazlas kaip režisierius ir poezijos skaitovas debiutavo 2009 m. vasario mėnesį, „Lėlės“ teatro scenoje pastatęs monospektaklį „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus poeziją.
2009 m. lapkritį įvyko R.Kazlo spektaklio „Palata“ premjera Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje – tai Antono Čechovo apsakymų „Palata Nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis“ inscenizacija.
Po metų Jaunimo teatre R.Kazlas inscenizavo JAV rašytojo Hermano Melville‘o apsakymą „Raštininkas Bartlbis“, kuriame vaidina Teisininką.
2013 m. spalį R.Kazlas „Lėlės“ teatro scenoje pastatė spektaklį „Ne pagal šio pasaulio madą“, kurio temą įvardijo kaip „fantaziją apie poetą Kristijoną Donelaitį“. Šiame spektaklyje jis atlieka pagrindinį vaidmenį.
„Tankumyne“ – pirmoji R.Kazlo premjera, kurioje jis nevaidina.
