Teatro laboratoriją „Atviras ratas“ galima atpažinti ne tik iš visiems jau gerai pažįstamos spektaklių formos – nedideliais vaidybiniais intarpais papildyto viso rato storytelling’o, bet ir iš žmogiškumo, nuoširdumo, savotiško tyrumo, kuris, kaip vertybinis inkliuzas, inkrustuotas visuose šios trupės darbuose. Neapkrauti teatro priemonėmis, atsisakyti vizualinio ir akustinio poveikio, grįžti prie istorijos, žmogaus ir kone mokyklinio žanrinio paprastumo. Kam? Kad būtų galima atsidurti prie pat žiūrovo, kad aktoriaus ir publikos neskirtų jokie atstumus kuriantys parametrai, kad būtų kalbama tarsi į ausį, kaip žmonės kalbasi prie laužų. Tokiomis sąlygomis galima perduoti tai, kas labai svarbu, ir kam netinka įmantri barokinė forma. Emocinės informacijos perdavimas ir yra svarbiausias tokių darbų tikslas. Tiesa, čia siekiama ne tik didinti žinojimą, bet ir plėsti vienas kito supratimą, skatinti vidinę visuomenės integraciją, socialinį sąmoningumą. Kad visi vienas kitą labiau mylėtume, geriau suprastume, dažniau priimtume.
Režisieriaus Justo Tertelio spektaklis „Spektras. Nematomos istorijos“ yra labai jautrus kūrinys. Ne tik dėl to, kad paremtas realiomis žmonių istorijomis, – labiausiai dėl to, kad kalba apie, ko gero, dažną iš mūsų, kuris paprasčiausiai jaučiasi kitoks. Tas kitoks gali pasireikšti pačiais įvairiausiais niuansais, nebūtinai sudėtingais ir gąsdinančiais, turinčiais išrašus ir diagnozes, kartais – tiesiog netipiškais, netinkamais tam, ką aprobavusi neurotipiška visuomenė. Spektaklis priverčia susimąstyti, o kas yra normalumas? Ar neuroįvairovės konceptas yra paguoda, į kurią, nutaisius globėjišką miną, sutalpinami visi, ar – sveikintina praktika, kurioje visi iš tiesų telpa ir nėra suskirstomi pagal vertę ir naudą visuomenei? Ir ar jausmas, kad „sunku būti“ arba „nepritampu prie šio pasaulio“, jau yra pakankamas svertas matuoti psichinės būklės temperatūrą?
Pradėję nuo tonacijos „tai apie daugelį mūsų“ (ilgą laiką net neišlenda žodis „autizmas“ ar „spektras“), spektaklio „Spektras. Nematomos istorijos“ pasakojimai pamažu ima sodrėti. Ilgainiui gyvenimai klimpsta, spalvos niūrėja, darosi liūdna visiems – ir personažams, ir žiūrovams. Kūrinys iš tiesų užgula žiūrovą visu svoriu – jis tikras ir priglundantis, lyg su mumis kalbėtųsi bičiuliai. Atmosferą svariai sunkina paties Justo Tertelio įgarsinti intarpai apie psichinių nuokrypių dinamiką valstybiniu mastu – ir, deja, ne tik sovietinių laikų Lietuvoje: visame pasaulyje iš normų iškrintantiems žmonėms taikyta „insulino komos“ praktika, sovietinė psichiatrija kiekvieną „kūdikis verkė visą naktį“ vadindavo šizofrenija, o po nepriklausomybės kaip panacėja visiems psichiškai bent kiek netipiškiems atvejams „normalizuoti“ imta masiškai naudoti psichotropinius vaistus, pamirštant, kad galų gale viską lemia žmogiškas ryšys. Kitaip tariant – tai kam gilintis? Svarbiausia „sutvarkyti“ žmogų, kad būtų patogus ir suvaldomas.
Pagal Jurgitos Žalgirytės-Skurdenienės ir Barboros Suisse knygą „Autizmas – dalis manęs“ sukurtas darbas vieną po kitos žeria istorijas, kurioms būdinga autentika. Įdomu klausytis to, ko negali atspėti. „Man pasidarė neįdomu jos klausytis, aš labai užsimaniau palįsti po lova, ir aš palindau“, – pasakoja Eimanto Bareikio Jis. Visi (prie „Atviro rato“ trupės aktorių – Bareikio, Marijos Korenkaitės, Benitos Vasauskaitės – prisijungė aktoriai Andrius Mockus, Aldona Vilutytė ir Šarūnas Zenkevičius) čia vaidina ir pagrindinius, ir antraplanius personažus, visi skuba vieni kitiems į pagalbą ir greitai persikūnija į tai, ko pareikalauja aplinka. Drauge sunku nusikratyti jausmo, kad visiems šiems žmonėms rūpi tema, kuria jie kalba: veikia ne tik psichologinio įsijautimo į personažą, bet ir savotiškos kolektyvinės atsakomybės bei asmeninio intereso schemos.
Visi darbai, kuriuose teatrinį profesionalumą savo svoriu gal net viršija žmogiškumas, žiūrovuose pažadina kažką kito, nei įprasta teatre: jie išbudina, atmerkia akis, suveikia kaip rišamoji medžiaga, ištraukianti iš asmeninio socialinio burbulo ir priartinanti prie nepažinios sociumo gyvenimo įvairovės. Tiesa, visada rizikinga kurti teatrą apie „nukrypimus nuo normos“, iš tiesų būnant tos „normos“ atstovu, taip gali atsirasti vietos kalboms galingojo žvilgsniu: lengva kalbėti, kai tai – ne tavo istorija. Kita vertus, teatras tam ir buvo sukurtas, kad leistų žmogui apsimesti kitu ir tokiu būdu galbūt geriau jį suprasti, kartu to paties pakviečiant kitus.
Galbūt galima kritikuoti „Atvirą ratą“ už atsisakymą ieškoti naujų formų, už nenorą plėsti savo pačių sukurtos teatro sampratos, už tam tikro laipsnio kartojimą ir tarsi niekaip nesiliaujantį suktis istorijų ratą, už teatrinį paprastumą ir ne tokią gilią personažo analizę. Vis dėlto „Atviro rato“ pasirinktas būdas kalbėti tinka tokioms temoms ir trupės tikslinei auditorijai – tai žmonės, kurie į teatrą eina ne tam, kad būtų pakerėti teatro magijos, o tam, kad būtų sukrėsti to, ką kalba ir ką jaučia žmonės, kurie gyvena tarp mūsų.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
