Viena iš meno funkcijų – padėti į įprastus dalykus pažvelgti naujai, iš netikėto taško, juos tarsi sukeistinti, kad įgytume naujų įžvalgų ir patirčių. Dalyvaujamojo teatro praktikos dažnai pasitelkia šią strategiją. Tada, pavyzdžiui, vaikščiojimas tampa daugiau nei vaikščiojimas, o pasivažinėjimas taksi – daugiau nei nuvykimas iš vieno taško į kitą. Kaip tik tokią performatyvią kelionę „Boltais“ po Vilnių pasiūlė dokumentinio teatro srityje patyrę menininkai: režisierius Mantas Jančiauskas, jo asistentė ir taikomojo teatro fasilitatorė Adelė Šuminskaitė, dramaturgė Kristina Marija Kulinič, kompozitorius Filippos Raskovic, pastatymo dalies vadovė Erika Urbelevič ir projekto vadovė Kristina Werner.
Ankstesnė projekto versija buvo įgyvendinta programoje „Kaunas 2022“, tačiau tai nėra tiesiog sumanymo perkėlimas į kitą miestą. Pasikeitus daliai kūrybinės komandos ir socialiniam kontekstui, „Taxi Vilnius“ iškėlė naujų klausimų, o atsakymų pasiūlė ieškoti kitais būdais. Susikalbėjimo problematika išliko, tačiau šįkart ji skleidžiasi per poetines Vilniaus miesto refleksijas ir pačią poeziją kaip pastangų susikalbėti terpę.
Per šiek tiek daugiau nei valandą trunkančią kelionę „Boltu“ susitinki su trimis skirtingais vairuotojais. Indija, Nigerija ir Turkija – iš šių šalių buvo atvykę žmonės, vairavę automobilius, kuriais teko keliauti. Iš tiesų geografija nesvarbi – svarbu, kad atsiduri labai arti kito, kitokio ir svetimo. Aišku, jei susidomėjai, pirkai bilietą, matyt, esi nusiteikęs kūrybiškai bendradarbiauti, nors vairuotojas ir įspėja, kad nieko tokio automobilyje ir tylėti. Smalsumo temperatūra kyla labai greitai: iš kur atvykai, kodėl atvykai, ką čia veiki, ką manai apie Lietuvą... Visi šie banalūs, iš žmogiškų silpnybių kylantys klausimai veržiasi būti užduoti, tačiau stabdo noras perprasti šios kelionės kūrėjų sumanymą, leistis būti vedamam – taip, kaip dramaturgo Rimanto Ribačiausko ir režisieriaus Manto Jančiausko spektaklyje „Vedami“ su nuteistaisiais. Žinoma, vairuotojai – ne profesionalūs aktoriai, jie, net ir po užsiėmimų su fasilitatoriais, nėra taip gerai pasiruošę lanksčiai prisitaikyti prie netikėtumų. Todėl kai kurie klausimai ar nenumatytos situacijos juos šiek tiek sutrikdo, o kai kuriems reikia nemažai pastangų kalbėti pagal surepetuotą scenarijų.
Visada gelbsti „Vilnius Poetry Radio“: vairuotojas padidina grotuvo garsą ir galime klausytis skaitomų eilėraščių apie Vilnių. Vairuotojai atkartoja kai kurias eilutes, veikiausiai nesuprasdami jų reikšmės, nors kai kurie lietuviškai šiek tiek moka. Kiekvienas turi pasirinkęs ir eilėraštį savo kalba. Jo deklamavimas puikiai atlieka sukeistinimo funkciją: tie nesuprantami žodžių deriniai, jų rimas ir ritmas įsiurbia tave į kažkokią kitą dimensiją. Vieni vairuotojai pakomentuoja, kiti – ne, tačiau ir be paaiškinimų supranti, kad tą akimirką žmogus pasidalino su tavimi kažkuo labai asmenišku (gerai, čia „tik“ teatras, bet noriu tuo tikėti). Ir šis susitikimas su svetimu žmogumi per poeziją, net nesuprantant žodžių reikšmės, man yra tikresnis už susitikimą su miestu, nors maršrutai yra gerai apgalvoti ir literatūros tekstai parinkti vykusiai. Dramaturgijos požiūriu atsiranda šioks toks perteklius, nes sudėtinga vienu metu susitelkti į savo santykį ir su miestu, ir su konkrečiu žmogumi. Pavyzdžiui, stabtelėjus ties Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, įdomu klausytis eilėraščio apie Žvėryną, arba važiuojant paupiu – vaiko balsu skaitomų brandaus žmogaus memuarų apie Raudonojo kryžiaus ligoninės kiemą, tačiau dar įdomiau stebėti žmogų prie vairo. Ypač žinant, kad laiko turi vos keletą minučių. Beje, būtų buvę puiku atsisveikinant gauti eilėraščių tekstus – ir lietuviškus, ir tuos sukurtus nepažįstamomis kalbomis. Taip susitikimo žymė galbūt išliktų ilgiau.
Vis dėlto išlipus iš automobilio apima kažkoks neišsipildymo ar trūkumo jausmas. Taip, tai buvo maloni ir įdomi kelionė, tačiau ar įvyko tikrasis susitikimas? Vairuotojas indas, su kuriuo teko važiuoti ilgiausią kelionės atkarpą, kelis kartus pakartojo: „Keliavimas man yra būdas pažinti save“. Dalyvavimas tokiuose spektakliuose irgi gali pasiūlyti savęs pažinimo galimybę. Galbūt patirtis dalyvaujant spektaklyje kalėjime sukėlė lūkestį, kad susitikimas su KITU taps susitikimu su pačiu savimi. „Taxi Vilnius“ tokios progos nesuteikė, nes dramaturgijoje nėra numatyta nepatogių, provokuojančių posūkių. Tikėtina, kad tu, kaip progresyvus europietis, a priori esi draugiškai nusiteikęs atvykėlių, be to, teikiančių tau paslaugą, atžvilgiu. Todėl stengsiesi būti malonus ir empatiškas. Tą patį gauni ir atgal. Scenarijuje nėra jokio trigerio, kuris bent trumpam pakeistų besimezgančio ryšio dinamiką, sudrumstų keleivių komfortą ir priverstų suabejoti reklaminiu šūkiu Vilnius: Amazing Wherever You Think It Is. Tad lieki su abejone, kur iš tikrųjų atvežė tave santūrusis, linksmasis ar paslaptingasis taksi vairuotojas. O dar neramiau dėl to, kad nežinai, ką kitokie pasivažinėjimai po miestą reiškia patiems tokiu būdu duoną užsidirbantiems žmonėms.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
