Šią savaitę Vakarų Europa alpo nuo alinančio karščio, o Nacionaliniame dramos teatre pasirodė premjera – spektaklis „Geismas“, paremtas legendiniu „Geismų tramvajumi“, nukeliančiu į karščio persunktą Naująjį Orleaną, kur iliuzijos dūžta atsimušusios į realybę. Po spektaklio „Geismas“ mąsčiau, koks yra šio pastatymo santykis su pradine medžiaga – Tennesseeʼio Williamso drama „Geismų tramvajus“. Gal ir ne devintas vanduo nuo kisieliaus, bet mažiausiai trečias: čilietis dramaturgas Juanas Pablo Troncoso, atsispirdamas nuo originalios pjesės, parašė adaptaciją, pritaikytą XXI a. Čilės visuomenei, o režisierius Marco Layera dar kartą medžiagą interpretavo ir adaptavo Lietuvai. Kažkas iš originalo paliekama, dalis išmetama, kažkas naujai pridedama, prikuriama. Pats metodas nėra unikalus – pastaruoju metu kelis kartus adaptuota medžiaga dažnai pasirodo teatro scenoje. Tačiau klausimas apie originalo ir adaptacijos virsmus vis tiek išlieka aktualus – ką bendro „Geismo“ Blanša, Stela, Stenlis ir Mič turi su ikoniniais „Geismų tramvajaus“ veikėjais?
„Geismo“ centrinė figūra – Blanša – grįžta į Lietuvą po ilgų metų Berlyne. Ji ten buvo teatro ir kino žvaigždė? O gal valytoja? Dar iki Blanšos pažinimo scenoje, žiūrovai jau galėjo susidaryti jos psichologinį paveikslą klausydami spektaklyje taip ir neįvardytos jos Dukters (aktorė Augustė Ona Šimulynaitė) stand-up pasirodymo. Mažai žiūrovų juoko sukėlusioje įžangoje Dukra spėja apžvelgti daug svarbių šiuolaikinės visuomenės skaudulių – senėjimą, klimato kaitą, internetinio sukčiavimo mastą, kol jos nenutraukia motinos Blanšos skambutis. Tai suteikia progą Dukrai trumpai pristatyti ir pačią mamą, kuri, ieškodama išsipildymo svetur, ją, vos penkerių metų, paliko auginti seseriai. Paskutinis jųdviejų pokalbis irgi buvo praktiškas – motina prašė dukters atsiųsti pinigų. Kartu Dukra perspėja, kad žiūrovai neapsigautų: jos motina gali būti net labai žavi. Ir tikrai – spektaklyje ne kartą galime pamatyti Blanšos (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) transformacijas, daugiau ar mažiau subtilias manipuliacijas aplinkiniais, bandant gauti dėmesio, pripažinimo ar pinigų. Iš žiūrovų salės tos manipuliacijos atrodo per daug akivaizdžios, tad gal net šiek tiek stebina, kokios naivios atrodo Blanšos aukos. Kita vertus, tą naivumą tarsi paaiškina veiksmo vieta – „Geismas“ vyksta slaugos namuose. Tiek Blanša, tiek kiti personažai – Stela, Stenlis, Mič – yra senelių namų gyventojai. Tai esminis „Geismo“ poslinkis nuo „Geismų tramvajaus“ – pagrindiniai personažai jau pergyvenę jaunystės aistras, vidutinio amžiaus krizes ir ramiai nusėdę užtarnauto poilsio vietoje. Kas juos jaudina? Spektaklis tarsi bando sufleruoti, kad aistros, nepaisant amžiaus, niekur nedingo, jos tik transformavosi. Vis dėlto, spektaklyje aistros yra pasakojamos, o ne išgyvenamos, troškimai deklaruojami, bet dėl jų nesiplėšoma. Pasakojimas plaukia lygiai, tarsi pasitikėdamas, kad žiūrovas supras ir pajus slaugos namų kasdienybę, įžiūrės tarp jų gyventojų užsimezgančius santykius.
Spektaklio režisierių vis dėlto labiau domina ne personažų santykiai, o socialinis kontekstas, visuomenės senėjimo, susvetimėjimo temos. Todėl spektakliui įsibėgėjus vis labiau tolstama nuo „Geismų tramvajaus“ logikos ir simbolių, kuriamas alternatyvus „Geismo“ mikrokosmosas. Karščiu alsuojančiuose slaugos namuose vyksta kasdienis „senuliukų“, – taip savo globotinius vadina Slaugas (aktorius Laurynas Jurgelis), – gyvenimas. Spektaklyje daugiau vietos užima monologai nei dialogai – pagrindinis žinutės adresatas čia yra žiūrovai, o ne spektaklyje veikiantys asmenys. Šalia kanoninių „Geismų tramvajaus“ personažų spektaklio dramaturgiją papildo nauji: praeities vaiduoklių kankinama slaugos namų gyventoja Diana (aktorė Diana Anevičiūtė) ir iš Anapusybės kalbantis nusižudęs buvęs slaugytojas (aktorius Vainius Sodeika). Būtent jis spektaklyje prisiima pasakotojo vaidmenį, tarsi sufleruodamas, kad viską matome jo žvilgsniu. Iš tiesų, nuolatos judanti spektaklio scenografija (scenografė Barbora Šulniūtė), atsiveriančios naujos erdvės, pasitraukiančios sienos įgalina tą žvilgsnį iš Anapus, – nuo žiūrovo akių neslepiami netgi kulisai, kai kuriose scenose filmuojami ir projektuojami virš dekoracijų. Atsiradus pasakotojui spektaklio tonacija pasikeičia – iš realistinės dramos ji tampa simbolistine. Antrame veiksme šis simbolizmas pasiekia apogėjų – Mirusiųjų nakties kaukių balius tampa visuotine orgija, kartu ir akivaizdžiu institucinio smurto bei išnaudojimo pavyzdžiu. Visuotinio šėlsmo fone Stela (aktorė Dalia Michelevičiūtė) sugeba pasakyti Blanšai tiesą – ji ir Stenlis išvažiuos į kelių mėnesių kelionę, bet Blanšos kartu neims. Teatriniu aspektu Blanšos reakcija yra turbūt įdomiausias spektaklio momentas. Aktorė Mockevičiūtė transformuojasi į kaukę – nenustygstančią pamėklę, vampyrą, siurbiantį dėmesį ir šilumą iš kitų. Akivaizdu, kad jai reikia naujos aukos. Ir jį ją randa.
Stipriausios „Geismo“ vietos yra ten, kur spektaklis visiškai palieka „Geismų tramvajaus“ dramaturgiją ir kuria savo pasakojimą. Tačiau pramaišiui su originalia pjese spektaklis pasimeta tarp dviejų istorijų, iki galo nepasirinkdamas, kurią labiau verta papasakoti. Režisieriui akivaizdžiai rūpi socialinis kontekstas, tačiau pati pjesė nepajudinamai remiasi „Geismų tramvajaus“ linija. Problema ta, kad adaptavus originalą, pavyko išlaikyti siužetinę liniją, tačiau ne personažų vidinę logiką. Todėl Blanša „Geisme“ yra labiau agresorė, nei auka, jos įgimtas grožio pojūtis nepasireiškia, taip pat nesukuriama galimybė Blanšai iš agresorės tapti auka. Net finale, kai Blanša, palikta savo naujosios draugės Mič (aktorė Jolanta Dapkūnaitė) vieniša laukia prie slaugos namų, gailestis jai nekyla. Iki tol destruktyviai griovusi slaugos namų tvarką, ji tarsi nusipelnė būti demaskuota. Ir jos Dukros negali smerkti – vaikystėje palikta motinos, ji taip pat su ja pasielgia senatvėje. Nors dėkingumo jausmas jai nesvetimas – tetai Stelai, kuri ja rūpinosi vietoje motinos, Dukra duoda pinigų kelionei.
Spektaklis tarsi baigiasi – scenos darbininkai stumdo dekoracijas, – o Mockevičiūtės Blanša sėdi scenos priekyje. Salėje kyla neramumas – tai jau ploti ar ne? Paplojame. „Aš dar noriu papasakoti anekdotą“, sako Blanša, o gal Mockevičiūtė? Paskutinis monologas – galingas. Iš aktorės ir moters pozicijos – apie visas antraeiles roles, apie negautus vaidmenis, apie negailestingą laiką. Ir apie Blanšą, kurią iki tol kiekviename spektaklyje prievartaudavo Stenlis. Bet ne čia. „Geismas“ nubrėžia liniją ir leidžia Blanšai patirti kitokį finalą. Plojame vėl.
Po spektaklio neapleido mintis, kad „Geismas“ galėjo (ir turėjo) būti atskira pjesė, neprisirišusi prie originalaus Williamso „Geismų tramvajaus“. Nes personažai, gavę Blanšos, Stelos, Stenlio vardus tarsi atsinešė ir visą su jais susijusį kultūrinį identitetą. „Geismo“ veikėjai tikrai galėjo būti pavadinti kitaip – ir dėl to nebūtų prarasta nei spektaklio logika, nei jo žinutė. Tačiau likęs tarp originalo ir adaptacijos, spektaklis neatlaikė karščio – ištirpo taip ir nepalikęs didesnio pėdsako.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
