Išryškėja Šekspyras su savo bendražmogiškomis aistromis ir ontologinėmis problemomis, nors režisierė savo pasisakymuose jų ginasi, teigia kūniškumą, seksualumą ir per juos konstruojamą identitetą.

Didžiausią įspūdį palieka tas nebylus juokas, kurio tiek daug Papaioannou spektaklyje. Jis ir liūdnas, ir žaismingas, ir absurdiškas, ir ironiškas, ir juokingas, ir skausmingas. Tai juokas mirštantis iš juoko.

Stebėdamas ilgainiui pereini į kolektyvinės atminties režimą, į mitinę sąmonę, kuri, – žinai, – formavosi ištisus tūkstantmečius. Čia, rodos, tie tūkstantmečiai atėjo į sceną, ir jie – mūsų seni pažįstami.

Spektaklis „Planeta EGO“ sako, kad žmogus – regėk – iš vieno kalėjimo pakliuvo į kitą – simuliacijos – erą, ir nebėra jam išėjimo, nebėra kaip surasti save.

Ir per visą „Transverse Orientation“ spektaklį taip. Sukuriama iliuzija, manaisi, kad jau pagavai, o ta iliuzija jau išvaikyta. Spektaklio eiga nuolat pasišaipys iš lūkesčių.

Plačios ir neįpareigojančios metaforos, kompozicijų, šokėjų kūnų grožis ir atlikimo precizika bei lengvumas – matyt, tai yra pagrindinės Dimitrio Papaioannou fenomeno priežastys.

Aktorių – pagrindinių spektaklio boksininkų – įdirbis įspūdingas, reikalaujantis atsidavimo ir ištvermės. Ši kovinio sporto šaka skleidžiasi kaip įnirtingas šokis, nuo kurio sunku atplėšti žvilgsnį.

Klaipėdos dramos teatro „Robotų pasakos“ yra gana niūrus spektaklis, pabrėžiantis įvairiausius žmonijos trūkumus ir abejojantis gebėjimu sukurti geresnę ateitį.