Vienas, savyje, nejaukioje akistatoje su uždaru sceniniu mikropasauliu – tokį išgyvenimą galima išsinešti po spektaklio „Miegantys“.
Naujoji „Traviata“ sudomina pagarba operos tradicijai, taip pat gebėjimu sukurti sąlygišką, stilizuotą erdvę, kurioje į tą tradiciją tarsi žvelgiama iš šalies, pasitelkus XIX a. vizualinės kultūros asociacijas.
Tai, ką Vyrypajevo pjese mėgina parodyti Nino Maglakelidzė nėra vien „komiškas detektyvas“. Tai skaudus absurdas, jausmų skurdas, nesusikalbėjimas ir savęs nebepažinimas, visiškas vienatvės klyksmas.
Ši „Traviata“ – visų pirma – vyresniųjų teatralų ir operos mylėtojų šventė. Tų, kurie paveldėjo teatro dvasią, tradicijas ir meilę operai bei pernešė jaunesnei kartai.
Vilnietiškoji „Traviata“ graži pagal visus patogaus meno, miesčioniškų salonų, prašmatnaus, galbūt malonaus gyvenimo kaip siekiamybės standartus.
„SoDra, Mon Amour“ – vertingas bandymas kalbėti aktualiais klausimais. Galbūt tereikėtų šį spektaklį perkelti į kiek kitokio pobūdžio sceną?
Jis lyg ir karščiuoja, bet su saiku, lyg ir dega, bet kažin. Ir štai galiausiai supranti: jo temperatūra, su visa meile, yra trim šeši ir šešios, ir būtent tai iš jo atima galimybę tapti anomalija.
Jūratei Sodytei artima spektaklio švara, net tam tikras asketizmas, vizualiųjų priemonių minimalizmas, baltos spalvos, geometrinių linijų magija ir estetizuota judesio ritmika.
Akivaizdi muzikos funkcija buvo sustiprinti kitų kūrinio elementų raiškos poveikį, tarsi sutirštinti distopinio ateities pasaulio spalvas, išryškinti jo kontūrus.
