Vilniaus mažajame teatre parodytas Uršulės Bartoševičiūtės spektaklis pagal Šekspyro pjesę „Kaip jums patinka“ (vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė). Nors eidama žiūrėti tikėjausi, kad bus daug destrukcijos ir chaoso (pranešime spaudai vis minimas lyties takumas ir kiti verbaliniai griozdai; taip pat prižadėta, kad bus camp stilistikos), teatre teko pripažinti, kad tai vis dėlto Šekspyras, ne išsidirbinėjimas. Camp esama, bet jis ne toks dominuojantis kaip Łukaszo Twarkowskio spektakliuose. Išryškėja Šekspyras su savo bendražmogiškomis aistromis ir ontologinėmis problemomis, nors režisierė savo pasisakymuose jų ginasi, teigia kūniškumą, seksualumą ir per juos konstruojamą identitetą.
„Kaip jums patinka“ - viena iš mažiau populiarių Šekspyro pjesių, kurioje yra garsusis sakinys: „Pasaulis visas - tai scena, / Joj aktoriai ir moterys, ir vyrai; / Jų įėjimai čia ir išėjimai, / Ir daugel vaidmenų atlieka vienas / Šioj pjesėj septynių veiksmų.“ Mokykloje buvau išsirašiusi kiek kitokį vertimą, turbūt pažodinį: jis man visada primindavo, kad Hamletą gali suvaidinti ir moteris (regis, tai buvo parašyta tame pačiame mokykliniame vadovėlyje). Pjesės pavadinimas skiriamas užsakovams, tarsi merkantiliškas, pataikaujantis žiūrovams. Tiesa, žiūrovams spektaklyje niekas nepataikauja ir, ačiū Dievui, nepriekabiauja prie jų, nors dėl specifinės rūsio erdvės sėdima taip arti aktorių. Ievą Rojūtę mėgstame kaip erdvinės instaliacijos menininkę, bet jos ir scenografija puiki: požeminis metro, didmiesčių Hadas, kuriame tiek daug visko atsitinka. Virtinių bistro, prekybos centro vežimėlis ant slidžių, netikrų augalų oazė, vandens prisemti guminiai batai ir žemė šiukšlių maišuose (kostiumų dailininkė - Liucija Kvašytė).
Įsimintinas juokdario (akt. Agnė Šataitė) vaidmuo, bet puikūs visi - senasis Hercogas (akt. Edmundas Mikulskis) ir naujasis Hercogas (akt. Arvydas Dapšys), tik pastarojo funkciją buvo sunkiau suprasti. Nuo pat pradžių tikėjausi LGBT temos, juk anonsas daug žadėjo - meilės tarp pusseserių (?) Selijos (akt. Indrė Patkauskaitė) ir Rozalindos (akt. Milda Noreikaitė). Rozalinda, bėgdama iš tėvo valdų, persirengia vyru Ganimedu - labai gerai nugrimuota, panaši į Pūlinį iš „Adamsų šeimynėlės“. Orlandas (akt. Karolis Kasperavičius) du kartus tveria vyro pažeminimo sceną, kurioje tariama: „Ar tu pamiltum tokią moterį? Pavertusią / tave instrumentu ir grojančią nemokšiškai / taip juo. Ir kas gi tai ištvertų?“ Beje, tą sakinį galima apversti - istoriškai moteris daug dažniau tarnavo kaip instrumentas, bet tik vyrams „buvimas instrumentu“ kelia didžiausią klaiką. Flirtas su „netikra“, t. y. vyru persirengusia moterimi įdomiausias: vis dėlto žiūrovas tą veikėją suvokia kaip moterį, ne kaip vyrą (Ganimedas vykusiai imituoja pižoniškas urlaganų manieras). Režisierė tarsi bando parodyti, kad nėra esminio skirtumo tarp heteroseksualių ar LGBT meilės dramų. Visur ta pati kova dėl galios ir supratimo stoka.
Pačioje Šekspyro pjesės adaptacijoje kiek pritrūko vientisumo. Per daug temų: valdžia, galia, šeima, meilė, juokdarystė. Bet spektaklio visuma intensyviausiai kalba apie meilę, tiksliau, santykius. Meilės prisipažinimai, išpjaustyti medžių žievėje, tikrai tėra egoistiški monologai, neturintys nieko bendra su įsimylėjimo objektu. Tą patį galėčiau pasakyti apie mūsų meilės eilėraščius, net jei jie negrafomaniški.
Finalinė videoprojekcija, nors ir labai smagi, - per ilga. Santuokų rūmų būtų pakakę ligi šampano gėrimo. Santuoką, kaip buržuazinės šeimos institutą, šiandien galima parodyti komiškai ir apgailėtinai. Tiesą sakant, nieko nėra lengvesnio - šeimų maršo žygeiviai patys ir atsigulė, ir užsispardė. Bet papročių istorijoje esama ir pozityvių sambūvio formų. Mes, išlikusieji, kad ir kokie traumuoti būtume, tampame to įrodymu.
