„Sieros magnolijos“: tai, ką scenoje kuria aktoriai, nėra tik personažai ir jų lytys, bet, o ir svarbiausia – tai skirtingi mentalitetai, pasaulio suvokimai.
Žiūrovą čia [„Radvila Darius, Vytauto“] veikia trys tikrovės: gyvos muzikos – kaip dabarties būsenos, archyvinių vaizdų – kaip istorinio turinio, erdvės – kaip emocinio krūvio.
Šimtmečio „Traviata“: žinau, negražu šitaip punktais mėsinėti ir tyčiotis. Neįtikusias detales tikrai praleisčiau pro pirštus, jei svarbiausios viršūnės būtų įveiktos.
Vyčio Jankausko „Nematomas šokis“ yra ne šokis, o mąstymo procesas. <...> Tai yra kvietimas suvokti kito kūną, tam tikra prasme – svetimo kūno meditavimas.
Stebiesi, kiek jų daug – temų, aliuzijų, intertekstualumų, draminių, teatrinių, televizinių, kinematografinių, literatūrinių, publicistinių (ir t. t. t. t. t.) citatų. <...> Per daug, – ateina lengva mintis.
Arūnas Sakalauskas pašmaikštavęs apie tai, kad šiame spektaklyje jo šiaip jau neturėtų būti, iš tiesų parašė pačią taikliausią spektaklio „Dėdė Vania“ recenziją.
„2-osios laiptinės respublikos“ kūrėjai kol kas negali parodyti laisvės pavyzdžio, kuriuo sekdami žiūrovai drąsiau lįstų iš tradicinių teatro žiūrovų vaidmenų.
Svarbiausias tikslas čia – sutirštinant spalvas parodyti žmogiškumo įvairovę, sukurti fikciją, kurioje nuaidėtų istorinis žydų tautos vargas.
Lauros Kutkaitės režisuotoje „Fedros meilėje“ kuriamas tamsiai estetiškas Kane pasaulis ir pasitikima žiūrovo pasiryžimu panirti į tamsą ir narplioti užkoduotas prasmes.
