Šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pristatytas Lauryno Adomaičio ir Antano Obcarsko pjesės „Boksas“ eskizas kovo 3-6 d. virto spektakliu. Naujas dramos kūrinys, treniruotės, gilinimasis į sportininkų psichologiją, net kelionė į Meksiką - kūrybinė komanda padirbėjo iš peties.
Dramos siužetą lengva sekti. Bokso klube, sulaukiančiame vis mažiau naujų veidų, verda savas gyvenimas. Mariaus Repšio įkūnijamas treneris Zakarenko sieja viltis su Lauryno Jurgelio vaidinamu sportininku Saúlu - savo išvaizda ir jėgomis pasitikinčiu boksininku. Šalia yra ir Gedimino Rimeikos Tsiganas - sudėtingo likimo vaikinas, nusiteikęs prieš visą pasaulį. Treneris, kaip tėviška figūra, tiki tik Saúlu, Tsiganas lieka atstumtasis. Sporto fone plėtojasi modifikuota Kaino ir Abelio istorija, kurioje vienas jų privalo mirti.
Esminės spektaklio mintys ir archetipiniai skauduliai lengvai išgvildenami: sugriuvusi draugystė, pervertinimas ir nuvertinimas, bandymas nugyventi savo gyvenimą per kitus, į juos projektuojant neišpildžiusius lūkesčius. Tai, kas vyksta ringe, ir veikėjų gyvenimas už jo ribų yra du vienas su kitu susipynę pasauliai. Profesionaliajame sporte viskas sukasi apie darbą - sportininkai juo kvėpuoja: tuo profesionalumas ir skiriasi nuo mėgėjiško užsiėmimo.
Įprastą siužetą ir nuspėjamus jo vingius paslaptimi apgaubia mistinė tamsa, kuriama Gyčio Ivanausko įkūnytos žmogystos. Šūksmai, tik jam vienam suprantamos judėjimo trajektorijos, egzotinė išvaizda suteikia vyksmui išskirtinumo atspalvį. Ne kartą kaip amuletas akcentuojamas kaulų vėrinys perteikia sąsajas tarp šio ir kito pasaulio, tarp gyvenimo ir mirties. Vis dėlto personažo kuriama mistiška, paslaptinga nuotaika verčia tikėtis kažko daugiau. O raiškiau ši apeigų sklidina čiabuvio esatis neplėtojama: spektaklis neužsikrečia burtais tiek, kiek galėtų.
Mistinę giją „Bokse“ perima svarbų vaidmenį atliekanti kamera, Ričardo Žigio vaizdo projekcijos ir įtampą palaikanti Rolando Venckio muzika. Priemonės praplečia Laurynos Liepaitės sukurtą sceninę erdvę, užkulisiuose filmuojami vaizdai ištampo fizines ribas, antroje spektaklio dalyje išsidriekusias iki pat kito Žemės pusrutulio.
Antroje spektaklio dalyje persikeliama į egzotinius kraštus. Ekrane - užsienyje filmuoti vaizdai. Tsiganas savęs ieško dalyvaudamas ritualinėse apeigose, vaikščioja aplink majų piramides. Saúlas lankosi pas vienuolį, Budos žinovą, bandydamas atrasti ramybę, išmokti nebūti didžiausiu savo paties priešu. Net neabejoju, kad kelionės suteikė daug peno patiems aktoriams, bet parodytos jų nuotrupos, ne itin skoningi siužetai priminė prastą saviugdos seansą.
Dramos raidos atžvilgiu Tsigano kelionė į save prasmingesnė, paaiškinanti jo virsmą. Joje mažiau kalbos, daugiau vaizdų, tylos, mąslių kadrų. Stebėdama dokumentuotą Saúlo patirtį bandžiau pagrįsti, kodėl tai, ką matau, taip dirbtina. Ribotas kelionių laikas, intensyvūs filmavimai, galbūt nespėta sukomponuoti visko geriausiai, kaip gali būti? Bet Saúlo išberiamas monologas apie patirtas traumas su pirmuoju treneriu atrodo pritemptas, be jokios išmonės tarsi sukramtytas ir žiūrintiesiems duotas paaiškinimas, kodėl jis toks narcizas, vis kartojantis, kad grožis - jo prakeiksmas.
Užtat taikliai sukurti trenerio Zakarenko ir apsukraus verslautojo Tabačniko personažai. Guvūs, sąmojingi dialogai vyksta tarp aukso vertės Repšio ir Giedriaus Savicko dueto. Treneris ir jo seniai pažįstamas, netikėtai dūrį į nugarą galintis suvaryti Tabačnikas puikūs kiekvienas atskirai, tačiau jiems susitikus išsiveržia sceninės partnerystės aukštumos, lydimos garsiai vilnijančio juoko.
Atskiro paminėjimo verti Juozo Valentos kurti kostiumai: visiškas kičas derinamas su asmenybę pabrėžiančiais akcentais. Zakarenko guminės šlepetės - seno vilko, įsipatoginusio trenerio rogėse, ženklas. Savimi besigrožinčio trenerio numylėtinio Saúlo sportinė apranga - tikras kostiumas, sidabro apdarai. Tsigano, daug mačiusio vaikio, drabužiai paprasti, viršus nesuderintas su apačia. Pinigų medžiotojas Tabačnikas, kaip pridera, atrodo ekstravagantiškai su kaubojaus batais ir violetiniu odiniu švarku. Į salę atėjęs pasipūtėlis - Luko Malinausko nepažįstamasis - vilki „Gucci“ apdarais, nereiškiančiais nieko daugiau, vien tuščią norą pasirodyti. Valentos šlovės akimirka sutampa su lemiama kova: abiejų sportininkų solo išėjimo apdarai - stilizuoti kraštų, kuriuose jie sėmėsi išminties, atspindžiai.
Spektaklyje „Boksas“ vakaro žvaigždė - pats boksas. Išvysti teatro (Nacionalinio dramos teatro!) scenoje ringą - jau savaime patirtis. Bet pamatyti jame vaidinančių aktorių kovas, smūgius ir jų vengimą, padažnėjusį kvėpavimą ir prakaito išpiltus veidus - tai tarsi stebėti aukščiausios klasės šiuolaikinių gladiatorių kautynes iki suvaidintos mirties. Aktorių - pagrindinių spektaklio boksininkų - įdirbis įspūdingas, reikalaujantis atsidavimo ir ištvermės. Ši kovinio sporto šaka, susitikus stipriems oponentams, skleidžiasi kaip įnirtingas šokis, nuo kurio sunku atplėšti žvilgsnį. Kovų choreografiją kūrė bokso treneris Aleksandras Baranovas (jį išvystame scenoje) bei įvairiais kovos menais užsiėmęs Repšys.
Lemiamą kovą „Bokse“ laimėjęs žmogus, iškėlęs čempiono diržą, desperatiškai rėkia „laimėjau“, bandydamas atkreipti visų, kurie juo netikėjo, dėmesį. Tik nebeliko nė vieno, kuris ta pergale didžiuotųsi. Nugalėjo neviltis.
