Spektaklyje „Kas nužudė mano tėvą“ Antanas Obcarskas dar kartą pademonstruoja subtilią estetiką ir kairiąją mintį, šiuo deriniu išsiskirdamas tarp kitų Lietuvos teatro kūrėjų.
Eglė Švedkauskaitė „Sieros magnolijose“ integruoja savo stiliaus užuominas: ramybę, susitelkimą į vidinę personažo savijautą, sąlygiškų ir realistinių scenų dermę, švarias mintis.
„Kvėpavimas“ išsiskiria iš kitų A. Leonovos darbų – žvilgsnis nuo žmogaus ir technologijų santykio nukrypsta į tarpasmeninį ryšį, veikiamą informacinio srauto, taip pat sklindančio per įvairias technologijas.
Vyriškumas ir moteriškumas kaip atskiros kategorijos „Amour espace“, regis, neegzistuoja, o kaip tik tampa energijų balansavimu ir tarytum sufleruoja – kiekvienas laisvas skleisti tą energiją, kurią panorės.
Sektos pobūdžio žaidimas tėra fonas, kuriame tyrinėjama vyrų situacija XXI a. Vakarų visuomenėje. <...> Spektaklis „Portalas“ akcentuoja vidinės vienatvės pavojų.
Tomis Janežičius Čechovą režisuoja brechtiškai pabrėždamas socialines aplinkybes bei atvirai ir komiškai kurdamas teatrališkumą – rodydamas, kad čia statomas spektaklis.
Šiame performanse moteriško žvilgsnio kūrimas paremtas ne tik socialiai aktyviomis feminizmo ir queer temomis, bet ir bendradarbiavimo aspektu – čia nebėra vieno kūrėjo, genijaus, iškėlimo.
Kinas čia pasižymi teatrališkumu, skirtingų stilių samplaika, o spektaklyje nėra psichologinio vaidmens kūrimo, persikeliama į kitokią – žaidimų, virtualios realybės, simuliacijos erdvę.
„Skambutis tėvui“ – tai įdomus susitikimas su rašytoju, kuris scenoje pasirodo nei idealizuotas, nei apgaubtas mistikos ar legendos šydu.
