Patekę į „Limbo“ erdvę mes, vietoje žadėtų dešimties šio žodžio prasmių ir galbūt iš to kylančių dešimties skirtingų pasakojimo registrų galimybės, liekame plaukioti vis viename ar dviejuose. Ir tai prailgsta.

Jeigu spektaklį pasižiūrėtų įvairias demografijos gerinimo idėjas žarstantys politikai – pamatytų, kad vaiko atėjimas ar neatėjimas į pasaulį gali turėti gerokai daugiau priežasčių, negu valstybinių diskotekų trūkumas.

Klaipėdos teatro baleto trupės artistai vėl patvirtino aukštą profesionalumo lygį, fizinį ir emocinį pasirengimą imtis sudėtingų kūrinių. <...> Sukurti skirtingų choreografų, diptiko kūriniai artimi savo konceptualiu įmantrumu.

Atrodo, kad kuriamas artumas yra labai tikslingas pasirinkimas: viena vertus, kūrėjas pažeidžiamumą išlaiko gana privačiai, jo nepaverčia preke, kita vertus, suteikia galimybę patirti šią įgalinančią transformaciją iš itin arti.

Pantomima „Operomanijos“ ir Vilniaus senojo teatro spektaklyje „Acis ir Galatėja“ – ir elegancijos, ir komizmo išraiška, ir, kas atrodytų svarbiausia, itin glaudžiai su muzikine medžiaga besisiejantis elementas.

Estijos „Von Krahl“ teatro spektaklis „Kiekviena diena kaip sekmadienis“ – retai scenoje matomas dramaturginio švarumo, aktorinės precizikos ir kvailos, tačiau puikiai veikiančios fizinės komedijos pavyzdys.

Neišjungtos šviesos žiūrovų salėje kuria neprasidėjusio spektaklio įspūdį, kuris gali suveikti kaip tyčinis suerzinimas, o aktorės kartais užduodami klausimai gali suskambėti kaip provokacija. Ar bent kvietimas pagalvoti.

„Acis ir Galatėja“ sujungė didelę dirigento Trevoro Pinnocko patirtį ir meilę barokiniam skambesiui, bei atidžią, subtilią, bet kartu dar labai atsargią režisieriaus Pauliaus Markevičiaus intuiciją, – debiutas operoje įvyko.