Gegužės 30, 31 d. Jaunimo teatre įvyko Lietuvai jau gerai pažįstamo vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklio „Keliaujantys“ premjera. Kūrinys įveiklino beveik visus teatro aktorius, jų scenoje net dvidešimt šeši – tokia aktorių masė jau savaime rodo ambiciją sukurti reginį. Pasak spektaklio anonso, teatras žiūrovus kviečia išvysti kūrinį „apie patį teatrą per kuriančių žmonių bendruomenės istoriją“ ir „apie jos kelionę laike keičiantis kartoms“, taip pat klausytis improvizacijomis paremto dainavimo.
„Keliaujantys“ yra tarytum kolekcija aiškios tematikos masinių gyvųjų paveikslų. Pirmasis – tai Antrąjį pasaulinį karą menančiais kostiumais apsitaisiusiųjų būtis, savo rudai pilku koloritu ir kėdžių nešiojimu ypač nekrošiškas „getas“: gimsta vaikai, šėlioja beprotė, vyrai lošia monetomis, skalbiama, prausiamasi. Vėliau scenoje tokiu pačiu, daug aktorių įtraukiančiu principu įsikuria fantasmagoriška ligoninė-gimdymo namai, saulėje čirškančių poilsiautojų kupinas paplūdimys ir Łukaszo Twarkowskio „Lokiu“ smarkiai dvelkiantis naktinis klubas su žudikišku posūkiu. Veiksmas čia remiasi individualiais aktorių etiudais, kurie neveda į jokį siužetą – scenoje tiesiog vyksta laikotarpio ir aplinkybių apibrėžta būtis.
Ilgainiui (o ypač paplūdimio scenoje) režisierius personažų būtyje kažkodėl ima ieškoti komedijos, čia ji paprasta, kylanti iš situacijų, pavyzdžiui, kažkas nusišlapino į baseino vandenį, o kitas žmogus nėrė stačia galva, – tad įsikibti siužetinės ar prasminės spektaklio linijos darosi tik sunkiau.
Stebėti šiuos paveikslus, užimančius didžiąją dalį spektaklio laiko (kita dalis – trumpos scenelės-perėjimai), gana greitai pasidaro nuobodu: kiekviename jų visi aktoriai užsiėmę savitais etiudais, tačiau, nepaisant aktyvaus aktorių buvimo scenoje, veiksmo čia maža arba išvis nėra. Vaizdas, neskaitant tikslo kažko ieškoti, primena garsią vaikų knygutę „Surask Joną“, tad žvelgti į tokią sceną be tikslo ar krypties – sunku. Dėl to perėjimai tarp paveikslų tampa gerokai įdomesni už pačius paveikslus – akimirką pagarbaus šiurpo scenai suteikia Andrius Bialobžeskis, sustatantis „gete“ chaosą keliančius aktorius į tvarkingą chorą ir padiriguojantis darnų choralą, ar kikenti priverčia Aleksas Kazanavičius, kuris prieš tapdamas pirmuoju paplūdimio lankytoju pusnuogis atlieka lakonišką monologą „Aš drakonas“.
Sekant spektaklį, iš vėžių išmuša tai, kad tarytum nelieka anonse žadėto trupės suvienijimo į chorą ir teatro duoklės pačiam teatrui. Choro ir dainavimo čia tiek maža, kad neatrodo verta minėti, o masiniai gyvieji paveikslai, regis, galėtų būti apie bet ką – apie teatralų kelionę iš kartos į kartą lygiai taip pat, kaip ir apie žmogaus bandymą išlikti nuolat kintančiame pasaulyje ar apie sociumo neteisybes. Spektaklis labiau primena nesibaigiančią vaidybos antrakursių egzamino peržiūrą, kurioje etiudus visi atlieka vienu metu ir, regis, nežada sustoti. Tam tikra prasme toks nesenkantis aktorių užsidegimas egzistuoti scenoje nesibaigiančiais etiudais ironiškai užgriebia teatro esenciją, tik iš salės tai „nesižiūri“. O kaip yra pasakęs Peteris Brookas, teatrui įvykti reikia ne tik aktoriaus ir tuščios erdvės, bet ir žiūrovo.
Vienintelė išties įdomi, ta, už kurios galima „užsikabinti“, spektaklyje tampa Giedrės Giedraitytės įkūnijama Beprotė – pirmame paveiksle ypač raiški aktorė ir vėliau nuosekliai išlaiko savo veikėjos savitumą, ją transformuoja, prisitaiko prie aplinkos konteksto: „gete“ ji buvo ekspresyvi, nuolat girdima ir isterikuojanti beprotė, o „paplūdimyje“ jos keistumą jau žymi ne riksmai, bet komiška nosies apsauga nuo saulės. Ji virsta tuo „Jonu“, kurio norisi ieškoti kiekvienoje scenoje, ji šiame spektaklyje, ko gero, ir tampa esminiu teatro krislu – ironiška, pagavi, užsidegusi egzistavimu savoje orbitoje, ją įdomu stebėti.
Spektaklį aktoriai baigia barikadomis, tarytum atsitvėrę nuo realybės ir kaip apsauginį pasistatę apsišarvavusį Don Kichotą. Tik atrodo, kad jie atsitvėrė ne tik nuo tikrovės, bet ir nuo žiūrovų – žadėtos teatro žavesio ir bendruomeniškumo temos teliko jo bendruomenei.
