 |
| Scena iš Valstybinio jaunimo teatro spektaklio „Patriotai”, režisuoto Jono Vaitkaus. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Teatro dieną iškilmingai šventusiame Nacionaliniame dramos teatre svarbiausius dramos apdovanojimus pelnė „Patriotų“ komanda – režisierius Jonas Vaitkus, scenografas Gintaras Makarevičius, aktoriai Asta Baukutė ir Rolandas Kazlas. Jaunimo teatre pastatyta satyrinė Petro Vaičiūno komedija „Patriotai“ atiduoda duoklę ne tik nacionalinės dramaturgijos, bet ir per aštuoniasdešimt metų nepasikeitusiam kultūriniam ir politiniam Lietuvos palikimui.
Kultūrinio palikimo likučius su kaupu sėmėme stebėdami Teatro šventę – didžiulio popierinio kryžiaus, beje, sumanyto pagal 1930 m. pradėto teikti Valstybės teatro atminimo ženklelio pavyzdį, fone popierinėmis kaukėmis prisidengusios, teatro „mūzas“ vaizduodamos strakaliojo šokėjos, giedojo choras, skambėjo skrabalai ir restoraninės melodijos, o vedantieji šmaikštavo tarpukario spaudos citatomis. Tarsi 2008-aisiais būtų grįžę smetoniški laikai, nūdieną primenantys tik televizinių šou tuščiažodžiavimu, netikru tviskesiu ir žvaigždžių vardais. Tai, kad kiekvienais metais Teatro diena darosi vis skurdesnė ir blankesnė, kad į ją susirenka vis mažesnis teatralų būrys, linkęs švęsti su savo trupe ir savo žmonėmis, irgi yra vienas iš šio palikimo liudijimų. Į teatro sienas ir užkulisius, patį teatro gyvenimą ėmus smelktis politikai – ne tik vienos ar kitos partijos atstovams, bet ir pačiai politikavimo dviveidystei, viską matuojančiai masiškumu ir pompastiškumu – galėjusi būti (ir kadaise buvusi) viena įsimintiniausių teatralų švenčių šiandien virsta savo pačios parodija.
Vaičiūnas, rašydamas „Patriotus“ 1926-aisiais, turėjo vilties Lietuvą išbrisiant iš „veidmainiavimo, storžieviškumo, prekiavimo – ir sąžine, ir tėvynės meile, ir politika, ir švenčiausiais savo credo“; tikėjo išbrisiant iš kultūros skurdo, dvasios bankroto, baisios elgetystės, kai tapę nepriklausomi „vietoj veržimosi švieson einam atgal, regreduojame į baisią tamsą“. Vaitkaus pasirinkimas būtent vasario 16 d. proga suvaidinti „Patriotus“ – ne vien meninis, bet ir pilietinis, jei ne politinis, gestas. Spektaklio metu retsykiais pasimatanti plevėsuojanti trispalvė, juolab Vaičiūno veikėjų skambios frazės kaip niekas tiksliai įvardijo, kur esame ir kas esame, net jei prabėgusį aštuoniasdešimtmetį įsivaizduotume kaip šviesmečius. Dabar ne tik jaunų, bet ir vyresnės kartų dramaturgų stalčiuose nerasime nė vienos panašios pjesės, nė vieno, į dabarties aktualijas tarsi pirštu į akį bedančio kūrinio. Nors, pasirodo, būtent toks yra reikalingas, gyvybiškai svarbus ir teatrui, ir žiūrovams, jau ne kurčiai skanduojantiems laisvę, bet ragaujantiems jos subrandintus vaisius. Skaudus atpažinimo jausmas ir kartus dvasinio, moralinio sąstingio suvokimas.
Vien šiais matais, žinoma, Vaitkaus spektaklio nepamatuosi. Ir kažin ar vien jie lėmė, kad „Patriotai“ buvo apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“, tapo neseniai pasibaigusio Rokiškio teatro festivalio laureatu. Gyvenimiškos, juolab politinės aktualijos (o nuo jų priklausančios ir mūsų visų, ir paties meno bei kultūros egzistavimo problemos) yra viena jautriausių šiandienos temų. Tačiau spektaklio sėkmė priklauso ir nuo sceninio „Patriotų“ įgyvendinimo. Vaitkaus pateiktasis ir savotiškai įsilieja į ankstesnių – kritiškų, negailestingų, demaskuojančių – režisieriaus darbų galeriją, ir, sakyčiau, atitinka tuos žiūrovų (tiksliau, masinės auditorijos) lūkesčius, kokius mums paliko ir prabėgęs aštuoniasdešimtmetis, ir „naujųjų amžių“ poreikiai.
Režisierius sujungė du laikus, dvi epochas ir ant šios sandūros smaigalio „pasmeigė“ lietuviškosios utopijos idėją. Nedviprasmiškai diagnozuodamas – prarasto ir atgauto valstybingumo pamokos, modernėjimo laikotarpiai, net peržengtas 3 tūkstantmečio slenkstis praskriejo veltui ir politikai, ir kultūrai. Prievaldžio sluoksniai tokie pat savanaudžiai kaip pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio ir seiminės demokratijos laikotarpiu, kai, anot Vaičiūno, „beveik kiekvienas žiūri tik savęs, kaip greičiau ir lengviau pralobus, Tėvynės meilė tapo įvairių šmugelių marke“, o didžioji teatro meno vartotojų dalis, kaip ir XX a. trečio dešimtmečio viduryje, anot Vinco Krėvės, „nieko gera meno srityje nemačiusi, menu nesidominti ir nieko neskaičiusi, skaityti ir lavintis nenorinti [...], ji mato rampą, gražias dekoracijas, gražią teatro salę ir sceną ir sužavėta tuo nenori gadinti sau ūpo kritika“. Tad galbūt neatsitiktinai greta greitkelio su į jį žvelgiančiais Seimo viešbučio langais kadrų, didžiulių departamento vicedirektoriaus Šereikos buto langų vitrinų – naują amžių bei laiką reprezentuojančios išorės, kaip senosios gyvensenos nuoroda scenoje puikuojasi Šereikos „saliono“ interjeras su didžiuliais kunigaikščių portretais ir milžinišku stalu centre. Šį interjerą režisierius apgyvendina ne sušiuolaikintais, o tarsi iš „anų“, vaičiūniškų laikų atėjusiais lietuvių patriotais, ir jų gyvybiškumas, sąšauka su nūdiena atrodo dar žiauresnė, dar paveikesnė. Kaip du akimirksniu atpažįstami lygmenys, įsismelkę iki kaulų smegenų – ne vien tam tikro sluoksnio, atskiros „klasės“ dvigubas įvaizdis, bet ir kasdien jaučiama, išgyvenama dviguba moralė, dviguba politika bei tiesa.
Priešingai nei buvo galima tikėtis, režisierius nemodernizuoja Vaičiūno, nekuria „naujo teatro“ – jis pasikliauja dramaturgu, kalba, kaip ir jis, savo laiko žiūrovams, tačiau vaičiūniškieji personažai, „užvesti“ iš pirmo žvilgsnio pagal senojo Valstybės teatro principus, pataiko į dešimtuką. Netobula pjesės forma, naivoka ir lokali intriga, utriruoti veikėjai tampa spektaklio privalumais – žiūrovai godžiai gaudo aktorių kai kur „paspaustą“ ar „perspaustą“ valstybės vairą sukiojančių antiherojų elgesį, mėgaujasi jų tipizacija, reaguoja į šmaikščias frazes. Pats atpažinimo ir gyvos reakcijos į aktualijas faktas, atrodo, skatina režisierių ir aktorius varijuoti, improvizuoti valstybines ir šeimynines apsimelavimo ir išdavystės, intrigavimo ir apsigavimo, bukumo ir patiklumo schemas, ir šįkart jos yra ne vien smagi, sultinga medžiaga aktorių vaidybai, bet ir publikos skonį bei poreikius atitinkantys efektai. Tad greta režisieriaus kandžiai ir liūdnai reziumuojamo anaiptol neviltingo „valdžios regresavimo“, bejėgiško „inteligentų rezonavimo“, amžino priešo meškos kailiu medžioklės, sukirba mintis ir apie režisieriaus bei teatro atsaką „vien lengvu žaismingumu“ ir pikantiškais skandalais mintančiai publikai. Kaip jai, išsipuošusiai, bet „meno pajautimu dar laukinei“, moralizuodamas ir linksmindamas, derindamas pramogos, naudos ir „veidrodžio“ funkcijas, Vaičiūnas anuomet rašė „Patriotus“. Taip dabar jai, televizine valdžios satyra bei žvaigždžių gaminimu išmokusiai „garą nuleisti“, savo „Patriotus“ stato režisierius. Skirtumas tik tas, kad už vaičiūniško juoko Vaitkaus spektaklyje atsiveria nevienareikšmė išvada ir didžiausias skaudulys – taip buvo ir bus dar ilgai.
Teatro dienų būta visokių. Nuo prašmatnių iki santūrių, nuo pompastiškų iki kamerinių, nuo tikrai teatrališkų ir žaismingų iki prastokų ir neskoningų. Tačiau daugelį jų pranoko šiųmetė – jei ne apdovanojimai, „Auksinių scenos kryžių“ laureatų kalbos ir nuoširdus jų jaudulys, viso renginio mėgėjiška, kičine ir bejėgiška režisūra, televizijos ekranuose šmėžuojančiais veidais ir iki čaižumo nesuderintais vedančiųjų balsais bei intonacija šiandienos teatro profesionalams parodžiusi jų vietą, ten, kur, anot 1929 m. recenzento, iš nuobodulio pasijuokti ateina kiekvienas pilietis, bet į visą šitą meną žiūri su įprasta jam panieka.
