Indrė Stakvilė
Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus ir libreto autorių Sauliaus Šaltenio bei Leonido Jacinevičiaus miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ atgimė dar kartą. Šįsyk Vilniuje, „Domino“ teatre, pastatytas režisieriaus Gyčio Padegimo. Nuo miuziklo sukūrimo 1974-aisiais, jis statytas daugybę kartų, svarbiausius vaidmenis atlikdavo puikūs aktoriai bei dainininkai. „Sceninis miuziklo pastatymas debiutavo 1974 m. Latvijoje, Valmieros mieste. Paskui itin didelio populiarumo sulaukęs spektaklis buvo pastatytas Rygoje, Taline, Kijeve, Kazanėje, Kišiniove, o 1976 m. – Vilniuje, Jaunimo teatre. Įdomu ir tai, kad į latvių, estų, ukrainiečių, rusų kalbas buvo išverstas ir kūrinio libretas“ (Ieva Dunajevaite).
Kas skatina jo aktualumą? Neabejotinai – meistriškai ir savitai parašyta muzika. Aštuntame dešimtmetyje miuziklas turėjo maištingumo ir disidentizmo bruožų, nes tokias asociacijas kėlė tuomet nepageidaujama roko muzikos stilistika. Šiandieninių miuziklų kontekste G. Kuprevičiaus kūrinys maištingumo neprarado – jo muzikinė kalba sudėtinga, harmonija traktuojama laisviau, nevengiant disonansų ar retesnių slinkčių. Dramaturgija remiasi ne vien kupletinėmis formomis, gausu ansamblių, svarbų vaidmenį atlieka choras. Kitaip vertinčiau siužeto, istorijos, o ypač dialogų svarbą. Atsiranda distancija. Lyg stebėtum operetę, kurios tekstiniai intarpai su egzaltuotais jausmų protrūkiais tampa svetimi. Tačiau tai gali būti patrauklu plačiai publikai. Šiandien, kai lietuviški serialai išstumia sukurtuosius Pietų Amerikoje, kai ima dominuoti vietinės nekviestų bei išduotų meilių peripetijos, – tinkamas laikas praleisti vakarą miuzikle, kurio istorija nenusileidžia televizinėms. Tačiau į kitokį lygmenį ją pakelia kompozitoriaus G. Kuprevičiaus ir vaizdo režisieriaus Simono Glinskio sprendimai.
Spektaklio kūrybinė grupė džiaugiasi, kad apsiėjo be „žvaigždžių“ – dainuoja jauni, perspektyvūs, akademinį išsilavinimą turintys vokalistai; be pirotechnikos, kaskadinių triukų. Tačiau vis dėlto esama bandymų aktualinti veiksmą ir pritaikyti jį šių dienų žiūrovui. Vieni tų mėginimų – įtaigūs ir vykę, kiti – stereotipiniai ar neįtikinantys. Štai kad ir vos ne tradiciniu tapęs breiko ar kitų gatvės kultūros elementų naudojimas teatro scenoje. Negi jaunimas laisva valia šoktų breiką pagal ...„Kregždutes“. Atvirkščiai – gatvės kultūrai būdingas maištingumas, alternatyvumas, prieštaravimas vyraujančiai krypčiai. Keistokai atrodo ir radijo imtuvo vojažai po sceną, kai, nepriklausomai nuo jo nuolat kintančios lokacijos, garsas sklinda iš vienos – centrinės – pozicijos. Nesutampa, tikroviškumo iliuzijos nesukuria ir choro garso bei vaizdo santykis. Didelėje aidžioje erdvėje girdime įrašytą gausių balsų „Aidijos“ chorą. Tačiau scenoje choro partiją dubliuoja nedidelis ansambliukas.
Malonu, kad girdėti simfoninio orkestro skambesys. Spektaklio metu transliuojamą fonogramą įrašė specialiai šiam projektui surinktas Vilniaus jaunimo orkestras, o ne „simfo“ tembrus imituojantis sintezatorius. Orkestrui ir chorui diriguoja Romualdas Gražinis, kas būtų minėtina ir miuziklo programėlėje.
Originali muzika nėra vienintelis vertingas šio pastatymo komponentas. Spektaklio kūrėjams pavyko pasiekti įdomią muzikos ir filmuoto vaizdo sintezę. Kūrinį į kitą dimensiją perkelia S. Glinskio vaizdo projekcijos. Jos – ne formali duoklė šiuolaikiškam pastatymui, o prasmingas paralelinis pasakojimas, turintis savo dėsnius, kartais kuriantis kitą, alternatyvų filmą ar videomeno kūrinį, pagrįstą svarbiausiomis siužeto bei muzikos idėjomis. Sraigių šokiai, sienos plytų dvejinimas ir judinimas suteikia miuziklui naujų spalvų, o itin paveikus, net sukrečiantis epizodas su vaikais finalinio choro fone įprasmina didingą minorinį dramatizmą ir vainikuoja visą miuziklą.
Šių dviejų vykusių komponentų dermė kelia klausimą, ar kitas „Ugnies medžioklės“ atgimimas vėl įvyks teatro scenoje. Būtų įdomi ir kitokia jo versija – koncertinis muzikinių numerių atlikimas su išryškinta ir šviesų neužgožiama vaizdo projekcija. Arba miuziklo transformacija į audiovizualinį kūrinį
