„Kai rašai pjesę lėlių teatrui, puikiai žinai, kad turi išsitekti į pusvalandžio spektaklį. Tada turi būti didelė jausmo, minties ir veiksmo koncentracija – kaip miniatiūroje.”

„Rašytojas ir dramaturgas Antanas Škėma mūsų teatrui yra artimas ir labai brangus. Jis čia dirbo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Spektaklis turėtų simboliškai sujungti senąjį bei atnaujintą teatrą”, – tvirtino Egidijus Stancikas.

Žiūrovas į šį spektaklį turi ateiti pasiruošęs visiems netikėtumams, nes tik atvira sąmone ir atviru žvilgsniu per teatre sapnuojamą kolektyvinį sapną galima mėginti įsibrauti ir į savo sapnus.

„Užupio Respublikos pilietę“ Vegą atidaryme prisimins „prezidentas“ Romas Lileikis, apie „Miraklį“ kalbės teatrologė Elona Bajorinienė, o Vegai svarbius senojo Vilniaus „aplinkos teatro“ reiškinius apžvelgs teatrologė Aušra Martišiūtė.

Teatro archyvo fonduose iš viso yra per 670 vienetų scenovaizdžio ir kostiumų eskizų, dekoracijų brėžinių. Jų autoriai – žymūs lietuvių ir užsienio kūrėjai, apipavidalinę skirtingu metu statytus spektaklius.

Kūriniuose, kuriuos pasirinkau inscenizacijai, itin aštriai nagrinėjami tėvo ir sūnaus santykiai. Į paviršių iškeliamas amžino kautynių lauko, kurį mes vadiname šeima, absurdas.

Į „Sirenų” festivalį buvo kreiptasi su prašymu išplatinti šį kreipimąsi, kurį pasirašė 497 Lietuvos piliečiai, jų tarpe devyni Nacionalinės premijos laureatai ir kiti įžymūs meno ir visuomenės veikėjai.

Romeo Castellucci: „Aš ne kartą rengiau susitikimus su žiūrovais, diskusijas po spektaklių. Deja, tie žmonės, kurie labiausiai protestuoja, neateina ir nenori diskutuoti. Jie tiesiog neturi argumentų“.

Egidijus Klumbys: „Ar jums ne­pri­me­na tai ta­ry­bi­nių lai­kų, kai bu­vo smer­kia­ma A. Sol­že­ni­cy­no kū­ry­ba jos net ne­skai­čius, čia juk ly­giai tas pats? Sei­mo na­riams tei­kia­ma re­zo­liu­ci­ja, net ne­ma­čius spek­tak­lio?”