Vienoje Frankfurto kavinių radau skrajutę su eilėraščiu, kurio esmė buvo tokia: tavyje gyvena parazitas, mintantis tavo atsiminimais, tu nieko jam negali padaryti, bet gali leisti jam šokti.
Režisierius Oskaras Koršunovas: „Didžiausias mūsų pasiekimas – 13 metų OKT lydintis ištikimas, smalsus, spalvingas žiūrovas, mus mylintis ir mumis tikintis“.
„Mūsų durys atviros visiems scenos meno profesionalams”,- sąjungos veikla džiaugėsi jos pirmininkas Ramutis Rimeikis.
Kūrėjai žada griausmingą ir žaismingą reginį, ne vien pristatantį Batuotojo katino istoriją, bet ir kvestionuojantį, kas išties šioje pasakoje „geriečiai“, o kieno elgesys – ne toks ir deramas.
Islandų sagose ir „suomio” Hemulio istorijoje bei Haufo ir Grimmų pasakose Vilniaus mažasis siūlo atrasti mūsų pačių kasdienybę ir ją praturtinti pasakų magija. Jei realybėje mums dar trūksta pasakų…
Mums buvo labai svarbu, kad žiūrovai ne šiaip scenoje matytų šizofrenišką pasaulį, o pabandytų suvokti jį iš vidaus, suvoktų spektaklį ne kaip reginį, o kaip patirtį.
Reikėtų skirti vizualiojo meno atstovų kuriamus performansus ir performanso teatrą. Jie dažniausiai rodomi skirtinguose festivaliuose. Aš, kaip kuratorė, tyčia stengiuosi juos parodyti viename renginyje.
Apie pasaulio pabaigą galvoja žmonės, kurie giliai įsitikinę, kad pasaulis neteisingas.Bet jie jaučia, kad negali nieko pakeisti. Dėl to yra paskutinė viltis – pasaulio pabaiga.
Sezonas per tris valandas: kodėl Sartre´as, kodėl „Laiko nėra”, kas tau Maironis, kaip kurti animacinį spektaklį ir t.t. – visa tai šeštadienį, Menų spaustuvėje be sienų.
