Ar pažįstame pasaulinį teatrą.? O gal geriau jo nežinoti ir tvirtinti, kad esame geriausi? Neseniai pasibaigęs teatro festivalis „Sirenos“ iškėlė keletą klausimų – net tik apie kitokio meno suvokimą, bet ir apie pačių spektaklių atranką, festivalio specifiką ir kryptį.

Škotas Davidas Harroweris yra populiarus ir žinomas dramaturgas visame pasaulyje. Jo pjesę „Peiliai vištose“ Vokietijos teatrinis žurnalas „Theater Heute“ išrinko geriausia metų užsienio pjese.

Spektaklis kurtas kaip eksperimentas, kaip kūrybinė laboratorija – meditatyvus suaugusiems ir jaunimui skirtas reginys, įkvėptas pasaulinio garso rašytojo Ray‘aus Bradbury novelių.

Pagrindinis projekto tikslas – suteikti galimybę jauniesiems ir pradedantiems menininkams, bei besikuriančioms jų organizacijoms stiprinti vadybos pagrindus, skatinti kūrybinį mąstymą vadyboje, padėti ieškoti finansavimo galimybių bei netradicinių savo projektų viešinimo ir sklaidos būdų.

Manau, kad teatras turi turėti bent du nuolat čia kuriančius režisierius. Vieną – vyresnės, kitą – jaunesnės kartos. Konkurencija – reikalingas dalykas. Būtų gerai, kad galėtume dirbti su keliais nuolatiniais dramaturgais.

Po sunkios ligos mirė garsi lietuvių teatro ir kino aktorė 74-erių Eugenija Pleškytė. Jos asmenybės spindėjimas ir talentas buvo įkvėpęs ne vieną garsų Lietuvos ir buvusios SSRS režisierių spektakliams bei filmams.

Kauno valstybinis dramos teatras – ne tik pirmas profesionalus Lietuvos dramos teatras, kuris nuo įkūrimo 1920 m. daugiau kaip dešimtmetį buvo vieninteliu tokio pobūdžio teatru, bet ir profesionalaus teatro Lietuvoje pradininkas.

Ateinantį mėnesį Nacionalinis dramos teatras parodys jau ne vieną sezoną žiūrovų dėmesio nestokojančius spektaklius, kuriuos sieja dėmesys mūsų tautos istorinei ir kultūrinei atminčiai.

Pastoro „Tristanas ir Izolda“ – tai Lietuvos nacionalinio baleto trupės žingsnis modernesnės estetikos link. Kita vertus, spektaklio pastatymas taikytas ir prie artėjančių 2013-ų – Richardo Wagnerio – metų.